Birželio 30 d. Metelių bendruomenė su Seinų „Lietuvių namais“ suorganizavo integracinį užimtumo susitikimą (programoje buvo: mokymasis vaikščioti su šiaurietiško ėjimo lazdomis, plaukimas laivu išilgai Dusios ežero, Metelių regioninio parko lankymas ir mokymasis pinti tinklus) įgyvendinant projektą „Čia gyvename – čia bendrai veikiame“ pagal programą Interreg V-A Lietuva–Polska, iš dalies finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo.
Anksčiau, birželio 24 d., vyko dviračių žygis. Seiniškiai autobusu nuvažiavo į Metelius. Su gidu lankyta apylinkės įdomias vietas. Vakarop dviračiais iš Lazdijų nuvažiuota į Burbiškius ir dalyvauta mūsų krašto ansamblių sąskrydyje.
Liepos 14 d. seiniškių ir Metelių bendruomenės atstovai, toliau vykdydami bendrą projektą, dalyvavo mokymuose Rudaminoje. Tradicinių amatų centre mokytoja Rita vedė darbų iš molio užsiėmimus. Lankėme senovinę daugiau kaip 400 metų bažnyčią. Kopėme į Rudaminos piliakalnį (į jį po Žolinės pamaldų eina procesija).
Rytą pasitiko liūtis, bet dalyvių gera nuotaika neblėso. Bendruomenės komiteto pirmininkė Ramunė Botvičienė sakė, kad nors oras iš ryto ir nelepino (nelijo visą vasarą, o kai laikas imti vasarojų – be paliovos lyja), į piliakalnį kopė visi. Žavėjo aukštas kalnas ir ant jo senovinės liepos. Pasakojama, kad pilis stovėjusi pačiame kalno viduryje, o aplink priešpiliai su gynybinėmis tvoromis. Seniau buvo aplink vanduo, bet po melioracijos nuplaukė.
Įdomu buvo bendrauti su Irma Gurevičiene. Ji papasakojo apie Rudaminoje kuriamą muziejų su senoviniais rakandais, namų apyvokos įrankiais. Josios močiutė aprašiusi gimtinę knygelėje „Rudamina“ (čia pateikta savų prisiminimų ir senų žmonių pasakojimų). Lankėmės bažnyčioje, kuri labai sena, statyta dvarponių Masalskių (Grigalius ir Marija Masalskiai XVI amžiaus pabaigoje Rudaminoje pastatė pirmąją bažnyčią). Prie pat bažnyčios tvoros išlikęs senovinis tašytų rąstų svirnas, kitų pastatų – tik akmeniniai pamatai. Masalskiai nesusilaukė palikuonių. Dvaras atiteko M. Turčinavičiui-Sušickiui. Jis rekonstravo medinius pastatus. Jo pastatyti klasicistiniai dvaro rūmai yra išlikę iki šių dienų. Jau treji metai, kaip rūmai priskirti regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektams. Tvenkiniuose buvo ąžuolinės grindys ir maudytasi kaip baseine.
Po skanių pietų pasukome įdomaus Kurdimakščių kaimelio su senovės storais ąžuolais ir senovinėmis bei praplėstomis dabartinėmis didžiulėmis kapinėmis link. Gaila, nieks negalėjo papasakoti, kaip augę tie senoliai medžiai, kas seniau čia buvę. Netoliese ežeras, galbūt dvarvietė… Prie Verstaminų kaimo bendravome su levandų augintoja Ingrida. Ji aiškino, kaip šios kvapnios gėlės auginamos, prižiūrimos, rodė, kaip pagaminti iš gėlelių ir stiebelių kvepalų bei levandų aliejaus. Ingrida pradėjo nuo keleto levandų sodinukų, parsivežtų iš Vokietijos. Dabar, po kelerių metų, jie auga jau 60 arų. Ekologiškai apdirbama, be trąšų, nelaistoma, jei ir sausra. Kai po šlapių orų pašąla, dalis sodinukų žūva.
Pasveikino levandų augintoją ir Lazdijų meras Artūras Margelis. Jis bendravo taip pat su mumis. Buvome pavaišinti skania avienos sriuba. Pirkome naminės duonos, kitų gardumynų, levandų aliejaus ir kvepalų.
Po susitikimo scenoje ėmė dainuoti jaunutė atlikėja. Ji nuoširdžiai pasidalijo savo gyvenimu. Įdomi buvo pamoka apie neregystę (viktorinos forma). Bendravome su jaunute mokytoja Indre Gaskaite, kuri būdama 5 mėnesių neteko regėjimo. Ji skambiu balsu dainuodama gražias lietuviškas dainas sužavėjo iki ašarų… Nuoširdžiai dėkojame.
G. Pakutkienė, punskas.pl