Rugpjūčio 28 d. Seinuose vyko Seinų kunigų seminarijos 185-ųjų įkūrimo metinių minėjimas. „Lietuvių namuose“ vykusioje konferencijoje pranešimus skaitė prof. dr. Algimantas Katilius („Seinų kunigų seminarijos steigimo priežastys“) ir Juozas Sigitas Paransevičius („Seinų kunigų seminarija besimokiusių klierikų atsiminimuose“). J. S. Paransevičius rėmėsi Staugaičio, Bučio, Krupavičiaus, kun. Stakausko surinktais autentiškais Seinų kunigų seminarijos auklėtinių prisiminimais. Priėjo prie išvados, jog jaunuoliai ar kunigai, baigę Seinų kunigų seminariją, studijuoti vykdavo į Vakarų Europą, kur nemažai jų įgydavo daktaro laipsnį, kaip antai kun. Jonas Totoraitis, Pranciškus Augustaitis ir kt.
Vysk. R. Jalbžykovskis (neseniai Seinuose lenkų visuomenės viešai pagerbtas) lenkino šios seminarijos auklėtinius.
J. Malinauskaitės-Vektorienės paruoštoje poetinėje kompozicijoje dalyvavo iš Seinų krašto kilę Punsko licėjaus mokiniai. Koncertavo Jonavos kultūros centro mišrusis choras „Žemyna“. Padėkota dalyviams ir asmenims, prisidėjusiems rengiant šias iškilmes, pranešėjams ir svečiams įteiktos gėlės bei paveikslai su Seinų kunigų seminarijos atvaizdu (paruošti Roberto Vaznelio).
Po to 13 val. iškilmingas mišias atnašavo kun. prof. dr. Kęstutis Žemaitis, pasakęs įdomų proginį pamokslą, ir kun. Bernardas Augaitis. Su švente susirinkusius į mišias pasveikino ir Seinų klebonas. Per pamaldas giedojo stambus jau 40 metų gyvuojantis choras „Šešupė“ iš Marijampolės. O po jų vyko „Žemynos“ ir „Šešupės“ chorų (apie 100 choristų) bendras koncertas. Pradėta vysk. Antano Baranausko sukurtomis giesmėmis, baigta Maironio kūrybos dainomis.
Šventėje dalyvavo daug žmonių iš Punsko, Suvalkų, Seinų, tarp jų LLB valdybos ir tarybos pirmininkai Irena Gasperavičiūtė ir Klemensas Jurkūnas, Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerijos (MSWiA) atstovas Michalas Erencas (Michał Erenz), Balbieriškio seniūnijos Vidupio bendruomenės pirmininkas Alfonsas Vitkauskas, Seinų apskrities viršininko pavaduotojas Romas Vitkauskas ir apskrities valdybos pirmininkas A. Šturgulevskis (A. Szturgulewski). Minėjimo rengėja Lenkijos lietuvių šv. Kazimiero draugija, rėmėja Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerija bei Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
(ep)
***
Kun. Jonas Totoraitis 1890–1895 m. mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Ypač domėjosi istorija, daug skaitė istorinių veikalų. 1895–1899 m. Daukšių vikaras. Platino spaudą, laikraščius, po spaudos draudimo panaikinimo organizavo parapijos bibliotekėlę.
1899–1904 m., pasitobulinęs prancūzų ir vokiečių kalbų žinias ir gavęs vyskupo Antano Baranausko leidimą, studijavo Fribūro universitete. Ten gavo filosofijos daktaro laipsnį, apgynęs disertaciją vokiečių kalba „Lietuviai karaliaus Mindaugo laikais“ (1905).
Grįžęs į Lietuvą tęsė sielovados darbą ir istorinius tyrinėjimus bei aktyviai prisidėjo prie krašto išlaisvinimo. Seinuose dirbo „Šaltinio“ redakcijoje, buvo Šunskų vikaras. 1910 m. slapta įstojo į marijonų vienuoliją. Nuo 1911 m. Seinų kunigų seminarijoje pradėjo eiti dvasios tėvo pareigas.
1923–1937 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius, dėstė istorijos dalykus. Buvo Marijampolės marijonų gimnazijos steigėjas ir direktorius, rašė istorijos vadovėlius. Mirė 1941 m. Bliuviškiuose, 1943 m. perlaidotas Marijampolės senosiose kapinėse.
Jo vardu pavadinta Marijampolės Jono Totoraičio vidurinė mokykla.
Kanauninkas Pranciškus Augustaitis – po profesoriaus Mato Strimaičio ilgiausiai Seinų kunigų seminarijoje dirbęs profesorius. Pranciškus Augustaitis gimė 1848 m. vasario 5 d. Voverių kaime, Sintautų parapijoje. Marijampolėje baigė 4 klases. 1865 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Ją baigė 1869 metais. Po to buvo pasiųstas studijuoti į Sankt Peterburgo katalikų dvasinę akademiją. P. Augustaičio studijos Sankt Peterburgo akademijoje įdomios dėl vienos išskirtinės aplinkybės.
Kunigai neteko galimybės siekti aukštojo mokslo Lenkijos Karalystėje 1867 m., kai prie Sankt Peterburgo imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos buvo prijungta Varšuvos Romos katalikų dvasinė akademija. Uždarant Varšuvos dvasinę akademiją joje studijavo 5 Seinų vyskupijos atstovai. Nuo 1869 m. į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją pradėti siųsti seminarijos auklėtiniai, kurie jau nebuvo mokęsi Varšuvos dvasinėje akademijoje. Vyskupijos administratorius P. Andriuškevičius pirmuoju tokiu kandidatu pasiūlė Joną Dumčių. Tačiau jis dėl sveikatos ir šeimyninių aplinkybių vykti į Sankt Peterburgą atsisakė. Tada pirmuoju kandidatu tapo Kazimieras Stepšys, antruoju – Pranciškus Augustaitis. Pirmasis 1870 m. iš akademijos pasitraukė, motyvuodamas tai bloga sveikata. Pranciškus Augustaitis 1873 m. birželio 20 d. Sankt Peterburgo dvasinę akademiją baigė teologijos magistro laipsniu. Šį laipsnį liepos 25 d. patvirtino Mogiliavo arkivyskupas. Taigi P. Augustaitis – pirmasis iš Seinų kunigų seminarijos auklėtinių, visą aukštąjį teologinį išsilavinimą įgijęs Sankt Peterburge.
Kunigu P. Augustaitis buvo įšventintas 1871 m. liepos 23 d. Iš karto po Sankt Peterburgo dvasinės akademijos baigimo, t. y. 1873 m., jis paskirtas Seinų kunigų seminarijos profesoriumi ir profesoriavo beveik keturiasdešimt metų. Jis ne tik profesoriavo, bet ir buvo seminarijos bibliotekininkas. Rektoriaujant kun. Jonui Giedraičiui P. Augustaitis paskirtas seminarijos vicerektoriumi, bet Rusijos imperijos atitinkamų valdžios institucijų nepatvirtintas. Vyskupas Antanas Baranauskas paskyrė P. Augustaitį Seinų katedros kapitulos kanauninku ir keletą metų jis buvo Seinų katedros rektorius.
Paskutinis kan. P. Augustaičio gyvenimo laikotarpis susijęs su Marijampole. 1911 m. pabaigoje jis buvo paskirtas Marijampolės parapijos klebonu ir juo išbuvo iki savo gyvenimo pabaigos. Mirė 1915 m. pabaigoje.
Justinas Staugaitis 1890 m. baigė Seinų kunigų seminariją. Kunigavo įvairiose Lietuvos ir Lenkijos vietose: Alytuje, Balbieriškyje, Seinų vyskupijos bažnyčiose. Varšuvos Šv. Aleksandro bažnyčios vikaras. 1905 m. iš Lenkijos grįžo į Lietuvą. Marijampolėje įsteigė „Žiburio“ draugiją, jo iniciatyva įkurtos kelios pradžios mokyklos, senelių ir vaikų prieglauda, mergaičių progimnazija, įsteigta „Žagrės“ draugija. 1906 m. paskirtas pirmuoju Lekėčių klebonu, 1912–1916 m. – klebonas Pakuonyje, vėliau Aukštosios Panemunės klebonas ir Garliavos dekanas. Kunigaudamas Marijampolėje, 1905 m. įkūrė pirmąjį Lietuvoje vaikų darželį, o 1906 m. įsteigė „Žiburio” draugiją neturtingiems moksleiviams bei studentams remti.
Nuo 1922 m. – Seinų kapitulos kanauninkas, 1924 m. – prelatas. 1926 m. atkeltas į Telšius vadovauti naujai sukurtai Telšių vyskupijai vietoj buvusios Žemaičių, kuri buvo padalinta popiežiaus potvarkiu į mažesnes. 1926–1943 m. Telšių vyskupas ordinaras, Klaipėdos prelatūros valdytojas bei 1927 m. Telšių kunigų seminarijos įkūrėjas. Jo iniciatyva Telšių vyskupijoje buvo įsteigta 12 naujų parapijų ir bažnyčių, 5 vyrų, 11 moterų vienuolynų.
Nuo 1911 m. Lietuvių mokslo draugijos narys, 1909–1912 m. žurnalo „Vadovas“ redaktorius.
J. Staugaitis iš viso išleido 17 knygų ir parašė daugiau kaip 350 straipsnių. Būdamas Telšių vyskupijos vadovas, J. Staugaitis Telšiuose 1934–1935 m. parašė trijų tomų romaną „Tiesiu keliu“. Išlikęs jo apysakos „Tarp jausmų ir pareigos“ 170 puslapių rankraštis. Lietuvių katalikų mokslo akademija drauge su vyskupo giminaičiais išleido Telšiuose parašytą J. Staugaičio knygą „Mano atsiminimai“ – apie Lietuvos istorijos XX a. pradžios autentiškus įvykius.
J. Staugaitis mirė 1943 m. liepos 8 d. Palaidotas Telšių katedroje.
Prasmingas, gražus minėjimas.