Dusnyčios etnografinis ansamblis Seinijoje sėkmingai veikė nuo 1988 iki 1998 m. Kolektyvą subūrusi ir jam vadovavusi Onutė Severinaitė-Skripkienė tiki, kad yra reali galimybė vėl burtis ir dainuoti senas dainas, suktis rateliuose. Moteris, atsisakiusi vadovauti kolektyvui, kasmet išvykdavo Italijon, kur dirbo prižiūrėdama senelius, puikiai išmoko italų kalbą. Tačiau daina nedavė miegoti, tad atsirado naujų planų.
Per XVII LLD suvažiavimą (2012-02-25 d.) ji iškėlė vadovo stokos problemą ir kreipėsi su prašymu, kad kas apsiimtų vadovauti. Dabar, stebėdama, kaip sklandžiai bendrauja Šeštokų ir Vidugirių kapelos, norėtų, kad ir jos buriama grupė su kuo nors susibendrautų.
Neseniai į LLD kreipėsi norinti bendradarbiauti Avižienių seniūnijos bendruomenė. Tarpininkaujant Lenkijos lietuvių draugijai Dusnyčios seniūnas Vladas Klimasara žada pasirašyti su Avižienių bendruomenės seniūnu Antanu Šeštoku bendradarbiavimo sutartį ir vykdyti bendrą projektą, vykdami vieni pas kitus su koncertais bei keisdamiesi ūkininkavimo patirtimi.
Su Onute Severinaite-Skripkiene apie Dusnyčios ansamblį kalbasi Genutė Pakutkienė.
Dusnyčios kolektyvui yra kuo pasigirti ir pasidžiaugti…
Daug kur išvykdavome. Štai sukaupta visa dėžė padėkų, medžio raižinių, audinių, molio dirbinėlių. Visa tai atminimui iš vietų, kur Dusnyčios ansamblio koncertuota.
Anksčiau Jūsų namuose vyko daug ir koncertų, ir vaidinimų, daug garbingų svečių ir ansambliečių vaišinta. O kaip susibūrė Dusnyčios kolektyvas?
Nuo mažens mėgau dainą. Ištekėjusi kiek laiko nedainavau, o paaugus vaikams vėl norėjosi dainuoti su kitais.
Ansamblio pradžia buvo tokia: 1987 m. Seinuose kultūros renginių instruktorium dirbęs Juozas Bukauskas atvyko į mūsų namus ir pasiūlė, kad nors keliese kaime sueitume, parepetuotume ir dalyvautume Punske pavasario dainų šventėje – konkurse. Taip ir buvo. O ten mūsų jau labai laukta, nes po pasirodymo priėjusi Aldona Aleksaitė-Vaicekauskienė paskatino mokytis ir žaidimų, ir senų šokių. Ji ir padėjo susiorganizuoti. Kai jau išmokome, 1989 m. galėjome su visa programa dalyvauti „Skamba skamba kankliai“ šventėje Vilniuje. Visi grįžome be galo patenkinti ir pasiryžę dar dažniau repetuoti. Ir kur tik mus kviesta, ten ir vykdavome. Išnaršėme visą Lietuvą skersai ir išilgai. Esant progai lankydavome ir miestus, kur tekdavo koncertuoti: Vilnių, Kauną, Ukmergę, Alytų. Paskui mums talkino Krasnagrūdos mokykloje kelerius metus dirbusi šauni mokytoja Asta Veverskytė iš Lietuvos. Paskui jau kiek pavargę panorėjom pailsėti. Dalis dalyvių jau mirė, bet yra norinčiųjų vėl susiburti ir dainuoti senovines dainas.
Iš ko paveldėjote pomėgį dainuoti? Jūsų brolis Petras nuo seniai dainuoja „Klumpėje“, sesuo Teresė dalyvauja Seinų chore…
Daina mūsų namuose „užsikrėtėme“ nuo tėvelio, o jis – nuo savo tėvo. Jie buvo kaimo muzikantai, grojo armonikomis, dainavo bei giedodavo per šermenis. Mes, vaikai, ant krosnies tupėdami, kartodavom paskui juos. Pamenu ir pirmus žodžius dainos senelio dainų sąsiuviny, kurio labai gailėjau, kai sudegė per trobos gaisrą.
Ačiū už pokalbį.
***
Romualdos Suslavičienės straipsnyje „Lietuvybė Lenkijoje nesibaigė“ (2002 m. spalio 4 d.) rašoma: „Praėjusį šeštadienį į Rumšiškes vadovės Astos Veverskytės pastangomis atvyko Lenkijos lietuviai – Seinų krašto žmonės ir atvežė mums… Lietuvą. Žagarių, Krasnagrūdos, Aradnykų ir Dusnyčios ūkininkai, kurių jau kelinta karta gimusi Lenkijoje, susibūrę į etnografinį Dusnyčios ansamblį, dainavo senąsias liaudies dainas ir romansus, ėjo ratelius, šoko šokius, atėjusius į jų gyvenimus per atmintį. Seneliai tėvams, tėvai jiems, jie vaikams ir anūkams. Ir kas per jėga yra tautybė, kad kelios kartos, savo istorinio krašto nemačiusios, su tokia meile galėtų lietuviškai išdainuoti „mano tėvynė“.
Klausant ilgo ir nuoširdaus koncerto sukirbėjo sąžinės kirminas, kad dažnas nemokame ir nevertiname lietuvybės nei Lietuvos, užmiršę protėvių šimtmečiais kauptus dvasinius turtus, jaučiamės nepilnaverčiai prieš didesnes ir ekonomiškai turtingesnes valstybes. Iki vėl atgimusio pasididžiavimo lietuviška dvasia, kuri, pasirodo, gali šimtmečiais gyvuoti ir svetimame krašte. Vadinasi, stipri ir galinga.
Svečiai papasakojo apie ansamblį, kuris gyvuoja pora metų, nors tradicija vakaroti su lietuviška daina ir žaidimais Seinų krašte niekada išnykus nebuvo… Tikslas buvo parodyti jaunai kartai, kaip jų seneliai ir tėvai senovėje vakarojo. Trisdešimties svečių grupėje matėme kelias kartas – nuo garbių senolių iki jaunučių moksleivių. Lyg gija, lyg garantas, kad nepražus lietuviškas žodis, lietuviškos tradicijos svetimoje šalyje gyvenančių lietuvių šeimose. O juk gyvendami svečioje šalyje mūsų tautiečiai neturi nei repeticijoms skirtų salių (…). Nudirbę ūkio darbus, Žagarių ir Dusnyčios ūkininkai renkasi į repeticijas Skripkų Onutės ir Juozo namuose.
Matant šį Seinų krašto fenomeną, lengviau suvokti, kaip mūsų protėviai svetimtaučių priespaudoje išsaugojo ir kalbą, ir tradicijas. Dusnyčios ansamblį sveikino ir jam bei Astai Veverskytei dėkojo tada rajono vicemeras Ignas Prakapas, švietimo ir kultūros skyriaus vedėjos pavaduotoja Rita Janušaitytė, Rumšiškių seniūnė Eugenija Genevičienė.
(…) O atvyko seiniškiai į Rumšiškes neatsitiktinai – draugystės tiltą nutiesė mokytoja Asta Veverskytė, 1990 m. išvažiavusi į Punsko ir Seinų kraštą mokytojauti ir dirbti kultūrinio darbo… Dėstė lietuvių kalbą ir mokė muzikos. Per trejetą metų subūrė du ansamblius – rinko ir kaupė lietuvių folklorą, dirbo iššifruodama jau surinktas dainas. Tad sugrįžo į Rumšiškes su vertinga knyga „Punsko ir Seinų krašto vestuvinės dainos“, išleista Punsko „Aušros“ leidykloje. Tačiau pats didžiausias Astos laimėjimas – tai suaugusių kolektyvo pagrindu suburtas bažnytinis choras. 1992 metais ant vargonų užlipo choro dalyviai ir per šv. Mišias užgiedojo lietuviškai.“
Seinų lietuvių bažnytinis choras, tada suburtas mokytojos Astos, gyvuoja iki šiol. Gyva ir draugystė. 1993 m. Asta Veverskytė grįžo į Rumšiškes, bet dar pora metų dažnai važinėdavo į Punsko ir Seinų kraštą, aktyviai konsultuodavo entuziastus. Pakviesdavo koncertuoti į savo kraštą bei su savo nauju kolektyvu atvykdavo pasirodyti Seinų „Lietuvių namų“ scenoje.
G. Pakutkienė, punskas.pl