Lietuvių tautosakoj pylna visokiausių istorijų, pasakojimų, legendų apė miestus, kaimus, medzus, vienokių ar kitokių krašto upį. Mažum dzieduliai ne ciek yra jų pasakojį, kiek mes jų mokykloj esam skaitį ir girdėjį. Alia kad daugiausia žinom tų pasakojimų apė gamtos ar kultūros objektus, katrų gal net an akių niekad nematį. Po metų ar kitų imi ir pamiršči, kų ty kadu skaitei. Gal cik pavadzinimus maždaug acimeni. Nu alia ca ne apė tai, kų acimenam, o ko ne. Tep sau sėdzinc ir nieko nedaranc, pamisni čėsais, kad gerai būtų kur biskį išlėkc in svietų, aplankyc kokį Lietuvos kaimukų. Aišku, cik gerų orų pasgauc raikia (CIK – daug nenoru, ar ne?). Nu ir tep sau sėdzinc pagalvoji, kur ca kų Dzūkijoj pamatius. Būt nieko aplankyc vietas, katrose gyveno dziedulių dzieduliai. O kur daugiausia visko atkasc galima? Aišku, kad interneti. Ir tep landzodamas po puslapius gali rasc cikrai nemažai įdomių dalykų. Visai netyča iššoko informacija apė Dzidzįjį Dzūkijos akmenį Alytaus krašti, Vangelionių kaimi. Argi aš nepaskaicysiu, kas ty tokio yra? Nugi žūrau, kad jisai čėsais vadzinamas Dzūkijos Puntuku. Jo ilgis – 7 m, plocis – 4,5 m, apimcis – 18 m. Tai dzidzausias akmuoj šitam regioni. Jis tepgi apipintas legendu, kap tas Puntukas. Paskui skaitau, kad šitų mūsiškį akmenį irgi nešis velnias, kap tų Aukštaitijoj! Nu misnu: kur cik dzidesnis akmuoj, ty pylna velnių! Macyc, cik pac velnias tokius akmenis galėtų pakelc. Jeigu kadu norėtų kas jį pamacyc, atpasakosiu dzvi legendas apė Dzūkijos Puntukų. Dzvi, ba yra dzvi, ir nežinau, katry labiau žinoma arba yra sanesnė.
Pirmoj rašoma tep, kad apė 150 metrų no šito akmenio yra Akmenų kalnas. Pasakojama, kad jį nešė du milžinai ir nešdami puolė. Tep tas akmuoj instrigis žamėj ir likis. Legendos pabaiga. Nu gerai, alia tep ir nesužinojau, ar tų akmenį milžinai nešė in kalnų, ar no kalno. Versijų gali būc visokių. Ot, kadu cu čėsu dažinosiu.
Antra legenda yra ilgoka ir jau joj cikrai yra velnių. Šitoj rašoma, kad netoli Nemunaicų vietovės ty kur pelkėse gyveno velnias. Jį erzino kaimo bažnyčos varpų skambėjimas. Nabagu jiej miegoc nedavė ir po valgio kap raikia dantų išsikrapščyc. Vienų nakcį neiškentis pasėmė dzidelį akmenį ir lėkė in bažnyčų jos sugrauc. Ėmė velnių ir rytas užklupo. Gaidzai pragiedojo. Velnias trankė akmenį ir pabėgo kavocis in pelkį. Nespėjo jo nunešč iki bažnyčos. Neiškentis kitų nakcį varpų skambėjimo išėjo in tolimas pelkes gyvenc, kad daugiau varpų garso negirdėtų. Tep ir liko tas akmuoj Vangelionių kaimi.
Tep cikrai tai gal niekas neciki tom legendom, alia be jų liūdna būtų gyvenc. Tep nor apsaugomi objektai no sunaikinimo. O ir mes pacys kitu kampu pažūrom in tų daiktų. Net norisi jį pamacyc, pajudzyc, isivaizduoc visus tuos akmenis nešancus velnius. Tai va, kap dar nėr orų, tai imkim paskaicykim biskį apė vietas po savo nosiu ir pasgavį giedrų aikim pascikc ryto prie kokio „akmenuko“. Cik ne nakcu! Kas ty žino, kokias velnias iš po krūmų gali išlįsc.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl