Feisbuko, arba veidaknygės, dienoraštis

Paskirtis – ot, šiaip sau paskaityt

 jaunimas-fAndai, kaip tus sakė, bumbėjai, kad kalbos dalykas yra paprastas ir nereikšmingas mokslas. Sakei, kad kalba yra nuobodi, nieko su ja nenuveiksi. Gerai atsimenu tavo zyzimą, kad neįdomu kalbėt apie kalbą, ypač apie svetimybių vartojimą. Tas pats per tą patį, o kaip nėra pokyčių žmonių kalboje, taip ir nėra. Kalbininkai vis rašo ir rašo, kad svarbu neteršti savo brangios lietuvių kalbos. O ką žmonės? Vieni abejingai žvelgia į kalbos vartojimo problemas, antri juokiasi kaip portalo „Kalbajobai“, o treti iš viso nesupranta, ko čia tie „poetai“ kabinėjasi ir t. t. Aš tau sakau, kad kalba nėra nuobodi. Spėk, kodėl? Žinau, ką pasakysi: užtai, kad aš lituanistė… man tie mokslai smegenis išplovė… nemoku mąstyti apie „normalius“ dalykus… Jau ne kartą sakei, bet dabar paklausyk. Sugalvojau įdomų dalyką, kuris mane sudomino feisbuke! Kas ten gero, klausi?! Juokauji?!

Nu, kažką gera galima surasti, bet tai, kas negera, yra įdomu, net patrauklu, sakyčiau. Žinok, mane sudomino mokslininkų neatrasta ir nenustatyta naujoviška, kur ne kur įvardinta punskietiška, šnekta. Atsimenu, kad tai buvo antradienis. Įprastas antradienis bendrabutyje su drauge – kava, šokoladas ir… feisbukas – standartiškai. Nieko negaliu padaryti, kad jo sienos turinys toks spalvingas: tai koks naujas skelbimas pasirodo, tai su kurso draugėm reikia greitai pasitarti apie mokslo dalykus, tai ten kokia „sweet focia“ patraukia dėmesį ir pan. Bet labiausiai akį patraukdavo jaunimo viešas susirašinėjimas ir komentarai. Ir štai – nuo jų kilo mintis sukurti… kaip čia pavadinus… trumpas sienos žinutes. Negalvok, kad čia kokias pavardes skelbsiu arba tiksliai cituosiu jų žodžius. Ramiai. Gal tau bus juokinga, o gal ne; galbūt tave užplaus pykčio banga, kai perskaitysi tekstą… bet realybės nepakeisi. Juk žinai, kad verta kalbėti apie tai, kas vyksta mūsų aplinkoje. Taip ir atsiranda diskusijos, noras burtis, kalbėti, spręsti problemas, daryti pokyčius… O dabar eikim prie reikalo.

Pirmą žinutę pavadinau „Kaip mergos pas kirpėją ruošės“. Žinutė yra išgalvota, bet kai kurie žodžiai tiesiai atkeliavę iš feisbuko sienos. Pagrindinės istorijos veikėjai: O Na, Jolė ir Tomas.

O Nos feisbuko siena: Pokyčių metas 😉  Jau rytoj!

Jolė: Oj laukiam, laukiam 😉 Bus super 😉

Tomas: Kas jau ty bus? 😉

O Na: Norėtai žinoc. Mam nadzieję Jole, kad niekam nesakei 😉

Jolė: Aišku, kad ne!

Tomas: Nu pasakyk, jau tep sudominai 😉

O Na: Pamacysi rytoj 😉

Jolė: Modelkė mano 😉 Pewnie visiem szczękės nukris, kap tavi pamacis.

O Na: Nie przesadzaj, Jole!

Jolė:  Nu kas! Žinau, kad atrodzysi bosko!

Tomas: Varai pas frizierų! Ir niezaprzeczaj!

O Na: Gosciau! Ku tu ty žinai. Jolka, ca mūs tajemnica iki ryt – nepamiršk! 😉

Jolė: Jasne 😉 Lovciam 😉

Ir šiai dienai tiek. Kaip priimsi šią žinutę – nežinau, bet tikiuosi, kad tavo mąstymas neapsiriboja paviršutiniško skaitymo gebėjimais. Jeigu norėsi susipažinti su kitomis žinutėmis, parašyk man laišką į feisbuką (ten turbūt jau visi apsigyvenome ir lengviausiai esame pasiekiami). Na, žinai, tik ne viešai, nes bus kaip O Nai 😉

Tai iki –

J mieguistas, punskas.pl