Turbūt kiekvienas stengiamės būti dori ir ieškome to, kas gera ir gražu. Štai vienas gražių ir kiekvienam mielų, pasiilgtų susitikimų – gegužinės. Šiemet Seinų parapijoje jos pirmiausiai (pernai – vėliausiai) vyko Klevų kaime. Gegužės 3, 4 ir 5 dienomis (o pernai beveik kiekvieną vakarą) prie Klevo ežero kaimo gyventojai rinkosi pasimelsti. Labai gražus paprotys. Būtų gerai, kad jis išliktų…
Kunigas Petras, atnašavęs mišias prie Klevų kryžiaus, tik trečią dieną sutiko būti atvežtas ir parvežtas, o ankstesnes dvi dienas, rodydamas gražų mankštos pavyzdį, pats atvažiuodavo dviračiu. Po pamaldų būdavo kviečiamas vakarienei.
Kunigas sakė:
– Nuostabus kampelis, sveikas oras ir sielai, ir kūnui. Perėmiau šią Klevuose puoselėtą tradiciją iš kunigo Bernardo. Taip pat Burbiškiuose žmonės jau seniai įpratę gegužę sueiti ir sykiu melstis.
Kaip gražu vakarop leidžiantis saulei. Ji atsispindi ežero paviršiuje it veidrodyje. Nuostabu! Gegutės kukavimas per pakylėjimą – tarsi varpelių skambėjimas. Net gandras, skridęs virš maldininkų galvų, lyg pajutęs maldos aurą, nenorėdamas trukdyti, tarsi atsiprašydamas, staiga pasuko į šalį. Kokia tai stebuklinga vieta, kai visi kartu susibūrę! O kokios gražios maldos sklido iš kunigo lūpų! Jis meldėsi už kaimo darną, gerą kaimynystę, draugystę, sutarimą ir šeimose, ir su kaimynais. Pasimelsta ir už mirusiuosius. Kunigas palaimino žemę, vyresnius žmones, jaunimą ir vaikučius. Per mišias talkino grupelė vaikų. Jie kaip bitelės apspitę kunigėlį klausė jo nurodymų. Po mišių skambėjo giesmės bei litanija Šv. Mergelės Marijos garbei.
Paskui lakštingalos ir volungės suokimo lydimi, seniūno pakviesti visi rinkosi prie laužo palei tvenkinį Ievos ir Romo Griškų sodyboje. Visgi reikalingi žmonėms susiėjimai, pasikalbėjimai. Mat ilgai nenorėta skirstytis namo. O kokiais prisiminimais dalintasi?
Ieva Šarkienė pasakojo:
– Seniau an kampų kaimi statė kryžus, tode Klevuosa an kožno kampo, kur baigiasi laukai, stovi kryžus dėl to, kad atvyc, nubaidzyc piktas dūšas.
– O jų buvo, – pridūrė Danutė Vaicekauskienė. – Kad ir an šokių, tai mergos vis žūrėjo an šokdzinancų bernų kojų, ar su kamašais, ba taikėsi, kad pamacydavo kap gyvulio kanopas. Tai jau tadu raikėjo bėgc nuo tokio iš tolo. Seniau labai žmonės bijojos dūšų. O kiek an pečo prisiklausydavom da vaikais būdami pasakų. Net krėtė ir lovon baisu buvo nuo pečo koklinio nusirisc.
Ieva Šarkienė tęsė:
– Seniau ot mokėjo sani žmonės pasakoc. Ir iš kur ciek žinojo tų pasakų, acicikimų? Va kad ir mūs dziedulis pasakoj tep sumainydamas balsų: tai cykiau, tai glasniau, iš povalio ir graicau – tai ciek stroko turėjom, alia labai mylėjom klausyc, nesuslaukdavom, kadu cik jis galės poryc.
Abejus dziedulius be galo mylėjom, o mūs, vaikų, tai buvo visas pulkas. Tai labai mylėjom ir vienus, ir kitus dziedulius. Alia gerausias tai buvo dziedulis, katris su mumi gyveno. Ir iš kur jis, sakykit, ciekas mokėjo tų pasakų? Kap cik vakaras, tai tep ir cik laukiam, kadu dziedulis prisės an koklinio pečo. Jis mylėjo prisėsc parėjis iš lauko, apliuobis savus darbus prieg arklių. Tuoj mes, vaikai, jį apspintam ir vienas per kitų: „Ar jau, dzieduli, būsit stuboj, ar tuoj pasakosit? Tai kadu, dzieduli, galėsit pasakoc tuos būtus ir nebūtus dalykus?“ Jau tep vis laukėm jo pasakų, o žiemų tai kiba labiausia. Vasarų tai lauki išsilakstom, tai cik miegas ėmė, nor irgi buvo vakarų, kad klausėm išpėlį akis ir net isižojį. O jis vis acisės, acidus, ir pradės įdomiai, paprastai, alia su emocijom. Ot mokėjo papasakoc. Va net pamenu, kap sakė, iš kur Vilkapėdzų tokias pavadzinimas ėmės. Tai sakė: „Ai, vaikai, kap seniai, seniai tai ca aplink buvo vien tamsūs miššššškai“. O jau mumiem nuo tos „ššššš“ ima šurpas. „Neperaisi, koki miškai, gira ciela, tanki, o vidurin neaugo medzų ir tynajus vilkai turėjo olas, ir cik vilkai gyveno. Iš tų vilko sliedų – pėdų ir pasidarė paskui kaimas, kap iškirto miškus.“
Danutė Vaicekauskienė vėl įsiterpė:
– Buvo ir zuikių. O kokių pyragaicų arba margų niekucį mūs močutė vis rasdavo ir parnešus duodavo.
– Krakauskaitė – mūs močutė naminė, tai nemokėjo kap dziedulis su vaikais, – tęsė Ieva Šarkienė, – alia vėl jos pamenu saldainukes, katras prijuostės, žursto kišaniuj vis turėjo. O jau kap cik šventa dziena, tai mylėj pasirėdzyc nauju vis prijuosti. Turėj jų visų galybį. O jau kad gražų turėjo, tai gražų. Vienų juodų, o apacoj kvietkucais siuvinėtų padovanojo in Punsko skansenų, šituom kiba daugiausia ir rišosi, ba jų buvo numylėjus. Alia kad neapsakytai dzaugėsi ir kitom, vis siuvė, siuvinėjo tas prijuostes. Jau tep klausėm jos, kad cik duotų saldainukį, kų žursto kišaniuj vis turėjo. Ir kap jau neranda kišanėn nei vieno cukerko, sakydavo: „Kiba nogla (turėjo tokį priežodzį), nu va neliko.“ O va kap sėdzim su dzieduliu, būdavo, prisės ir močutė, tai tas kap užšposis, tuoj nepacinka jai ir nuveina, ba neturėj kantrybės, baikų ji nepripažino ir nepristojo.
Da papasakotau, kap tėvukas in melnyčų važau. Tai va kap cik baigias kruopos, grucė, myltai ruginiai ir pikliavoci, tuoj kinko arklius, vežiman vis impila vienų metrį rugių, o po pusė metro kviecų ir miežų. In melnyčų važau in Krasnapolį irgi per tankių girų. Ir tep laukėm vis tų zuikio bulkutių. Nor mamos ar močutės irgi buvo gardzos iš pikliavotų myltų ir su mielėm, ir net šiltesnės, alia kap tėtė parveža tų zuikio bulkų, tai viskų šonan. Jau tep gardu, kad iki dar tų skonį acimenu. Kap maži buvom, tai cikrai isivaizdavom, kad zuikis pritūpis, prisėdis prie kelmuko vis prikepa.
– O kokios gardzos kruopos ir grucė buvo, – tarė Danutė Vaicekauskienė. – Ca kadu isiylgus privirau rasalo su gruci, tai misnat, kad valgė. Nu ne. O tep buvau isiylgus… Dabar viskas kitap. Alia gerai, kad žmonės pradeda susiveidzinėc va kad ir prie kryžo, pas kaimynus, pas saltyšų. Cikrai gerai tep pasišnekėc. Pernai tai beveik kasdzien vis ėjom papoterauc visų gegužį, mažu ir šįmet tep bus.
Ačiū už pasakojimus.
G. Pakutkienė, punskas.pl