Tai jau „paskutinis skambutis“ norintiems susodinti gėles į dėžes ant palangių. Šiais metais pavasaris pas mus keliavo neryžtingai, tad ir gėles sodinti susiruošiau paskutinę akimirką.
Sodinam mes su dukra tas gėles. Uodai kerta negailestingai. Nepadėjo arbatmedžio aliejus, kuriuo išsitepėm ir „kvepėjom” per pusę miestelio. Staiga prie mūsų kiemo vartų priėjo grupelė čiauškančių mergaičių. Jos nebuvo vietinės. Pradėjo man mojuoti, šaukti, kad prieičiau.
– Laba diena! Mes harcerės. Stovyklaujame Punske ir atliekame užduotį. Ar galite mums pasakyti, kas yra šio miesto prezidentas? – vienu ypu išpyškino drąsiausia mergaitė.
– Na, prezidento neturim, nes Punskas – tai ne miestas. Vadiname jį miesteliu, nors tai tik gyvenvietė. O vietoj prezidento turime viršaitį (čia pateikiau mūsų viršaičio vardą ir pavardę).
– O koks yra Punsko herbas? – atsiliepė kita drąsesnioji.
– Šv. Petras.
– O kokia yra legenda, susijusi su miesteliu? – šis klausimas sukėlė man problemą. – Oficialios Punsko legendos nėra. Kadaise, dar pagrindinėje mokykloje, mūsų senas klebonas Ignas Dzermeika per tikybos pamoką pasakojo apie Punios ežere paskandintą aukso skrynią ir apie slaptą taką po vandeniu. Dar prisimenu, kažką pasakojo apie juodą katiną. Bet kur tas gyvūnas buvo ir koks jo vaidmuo – nepamenu.
Užrašius simpatiškoms harcerėms, kaip į lietuvių kalbą verčiama „dzień dobry”, „do widzenia” ir „powodzenia”, maniau, kad užduotis jau atlikta. Būrelis, laimingas, kad pavyko gatvėje surasti „gyvą dūšią”, kuri dar turėjo „akvatos” pasikalbėti, smagiai nužygiavo į mokyklą įskaitai. Tačiau ne visos išėjo. Mūsų kieme pasiliko gana nedrąsi šviesiaplaukė.
– Ponia, aš turiu dar vieną prašymą… – sumirksėjo savo mėlynomis akelėmis.
Suklusau.
– Ar galėčiau pas jus išsivirti kisieliaus?
– Kisieliaus?!
– Na taip… Žinote, anos mergaitės yra iš jaunesnės grupės, o aš ir dar kelios mano draugės – iš vyresniųjų. Mes vaikštome atskirai, nes gavome sudėtingesnes užduotis. Na, ir aš turiu pas ką nors namuose išsivirti kisieliaus…
Labai ji mane prajuokino ta susirūpinusia veido išraiška (tikriausiai dėl mano reakcijos): ar ją ignoruosiu, ar imsiu ir išvirsiu to kisieliaus.
– O koks turi būt tas kisielius? Pagal kokią receptūrą: ar naminis, ar gali būt pirktas?
– Nesvarbu. Kad tik galėčiau kažką panašaus nunešti savo grupei.
Nebeliko nieko kito, kaip tik pasikviesti vargšę mergaitę į namus. Užviriau vandens, pagaminau greitai kisieliaus, perpyliau į stiklinę, apvyniojau servetėle, kad nebūtų karšta neštis, ir padaviau laimingai harcerei.
– Žinote, ponia, kartą tai turėjome net pyragą pas ką nors namuose išsikepti. Niekas nenorėjo mums padėti, tik viena moteris pasakė, kad leis keptis, jei atsinešime produktus. O buvo dar užduotis išsivirti pudingo. O visa tai tam, kad įrodytume, jog sugebame susitvarkyti ekstremaliomis sąlygomis. Bet ne visi mumis pasitiki ir ne visi padeda… – įsišnekėjo šeštos pagrindinės mokyklos klasės mokinė.
– Manau, kad reikia padėti, nes tai, ką darome kitam, kažkada pas mus sugrįš. O kisieliaus pagaminimas – tai juk ne problema.
– Na taip, bet vis dėlto – ne kiekvienas būtų sutikęs tai padaryti. Ačiū! Labai ačiū už pagalbą! – dar keletą kartų šūktelėjusi „ačiū”, mergaitė išdidžiai nusinešė stiklinę spanguolių kisieliaus pas savo grupę.
Ot, man pasisekė. Gerai, kad nereikėjo padėti kepti, pvz., šakotį. Juk mano gėlės būtų laukusios kito savaitgalio. 🙂
Božena Bobinienė, punskas.pl
(Nuotr. autorės)