Manifestų autorius Iharis Babkovas, baltarusių poetas, filosofas, prozininkas, vertėjas, gimė 1964 m. Gomelyje. Baltarusijos valstybiniame universitete baigė filosofijos studijas ir aspirantūrą, yra filosofijos daktaras. Dalyvavo literatūriniuose judėjimuose „Babilonas“ ir „Čionykščiai“, prisidėjo atkuriant savaitraštį „Naša niva“, pasiūlė naujos nesovietinės literatūros kūrimo programą. 1995 m. įsteigė leidyklą „Euroforum“, kuri ėmė leisti žurnalą „Fragmentai“ (filosofija, kultūrologija, literatūra). Jis yra vienas iš Baltarusių kolegijos steigėjų, vienas iš Baltarusijos laisvės deklaracijos kūrėjų ir signatarų. Trijų poezijos rinkinių – „Solus Rex“ (1992), „Kovos dėl skaidrumo didvyris“ (1998), „Užmigti, pabusti, klausytis žuvų balsų“ (2009) – autorius. Parašė romanus „Adamas Klakockis ir jo šešėliai“ (2001), „Akimirka: trys istorijos“ (2013) ir mokslinę monografiją „Jono Sniadeckio filosofija“ (2002). Jo poezija ir proza versta į lenkų, ukrainiečių, vokiečių, čekų, vengrų, serbų, anglų kalbas.
Pirmasis ir antrasis „Manifestai“ buvo išspausdinti knygoje „Baltarusijos karalystė“, o trečiasis – Lenkijoje leidžiamame literatūriniame žurnale „Topos“ (2010).
 |
| Ігар Бабкоў |
I. Už Europos horizonto
Žodis
Baltarusių kultūra kiaurai logocentrinė. Baltarusybės erdvę visų pirma suformavo žodžiai, o ne vaizdai ir ritmai. Bet tai buvo ypatingi žodžiai. Tylūs, įsisupę į gedulą, atsisakę valdyti pasaulį. Jiems taip norėjosi skambėti „lengvai, nerūpestingai“.
Bet.
Literatūra
Baltarusių literatūra visada buvo autonomiška. Jos santykis su tikrove (su Baltarusijos tikrove) pastaruosius du šimtmečius primena sudėtingą Kerolio (Lewiso Carrollio, „Alisos Stebuklų šalyje“ autoriaus) katino ir jo šypsenos simbiozę: kada trokštama realybė (katinas – Baltarusija) dingsta ir lieka tik šypsena-literatūra. Tikrovė dingsta taip dažnai ir taip reguliariai, kad literatūra išmoko apsieiti be jos: diskurso inercija (kaip pasakytų poststruktūralistai) tokius dalykus leidžia, nors ir negiria. Per tam tikrą laiką dingsta patosas (patosas pats pavargsta nuo savo patoso); temos, simboliai, tekstai, veikėjai ir personažai patenka į ribotą formų katalogą ir po tam tikro laiko nebeturi ko pasakyti vienas kitam (o į skaitytoją jiems nusispjaut). Visa tai veda į tylų dekadansą, personažai pradeda daug gerti, įsivaizduodami esą visai kiti personažai, literatūriniu požiūriu daug laimingesni.
Sovietinės ir iškart-po-sovietinės eros metu, kai baltarusių rašytojų buvo mažai, bet jų egzistavimas svarbus, literatūrą penėjo „elitinio klubo“ emocijos ir aistros: troškimas prasiveržti ir būti žinomam, vidinės revoliucijos ir kontrrevoliucijos… Būtų įdomu patyrinėti, kokią įtaką „literatūrinė pasąmonė“ darė literatūrinei sąmonei ir, kas dar svarbiau, kūrinio tematikai ir struktūrai. Bet tai kito pasvarstymo tema. Mūsų kontekste svarbu tai, kad BSL (baltarusių sovietinė literatūra) yra literatūra-šypsena: tikrovės joje nebuvo. Arba dar tiksliau – ji turėjo jau gatavą tikrovės interpretaciją.
Po 1989 metų tikrovė privertė save pamatyti. Godo atėjo. Kartu su juo atėjo įvairūs žmonės. Garbiosios, vietinės reikšmės šalies šmėklos, taip pat naujoji karta – žmonės, kurie save vadino ir laikė rašytojais, nors rašė ne taip ir ne apie tą.
Prasidėjo komunizmo laidotuvės.
Jį pakeitęs pereinamasis laikotarpis pagimdė tranzitologiją (kaip pseudomokslą) ir paskui palaidojo visus likusius. Tarp jų ir literatūrą, kaip socialinį institutą.
Liko skriptoriai ir jų tekstai (pagaliau).
Postkolonializmas
Ta fatališka kultūrinė erdvė, kurioje esame atsidūrę, primena paviršių, kuriame valdžia periodiškai palieka savo liudijimus. Valdžia dvejinasi ir trejinasi, o tada įvairios valdžios toje kultūros erdvėje susiduria ir, bandydamos pasisavinti paviršių, griauna, perrašo, palieka savo veiklos žymių. Šį sudėtingą kultūros kraštovaizdį, kuris atsiranda įvairių valdžių veiklos sandūroje ir įgauna fragmentų, griuvėsių formą, pavadinkime postkolonijiniu. Kultūrinės erdvės fragmentacijos rezultatas – tai dominančių trūkumas arba visiškas esminių kriterijų nebuvimas istorijos sferoje, kriterijų, pagal kuriuos tokios dominantės gali būti surastos arba sugalvotos.
Šis reliatyvumas veda prie ypatingo mąstymo tipo ir kultūrinės tradicijos suvokimo. Kai tekstas-kultūra yra parašyta įvairių epochų, įvairių tradicijų kalbomis ir įvairia plastika, tenka pasirinkti metakalbą, svarbiausias dominantes, iš kurių pozicijos visa kita įgytų savo reikšmę, arba, verčiau pasirinkus nebylų buvimą čia ir dabar, apskritai atsisakyti skaityti.
Atsisakydami būti skaitytojais, mes rizikuojame tapti grynais kultūrinės tradicijos ženklais ir galiausiai sutapti su erdve, tapti gryna funkcija.
Postkolonialiniu pavadinsime meną, kuris melancholiškai klaidžioja tarp šukių, fragmentų ir griuvėsių, ieškodamas juose to, ko jau jie patys seniai neatsimena – bevaldystės.
Klasifikacija
Šis tekstas būtų nepilnas, jeigu nesiremtų kokia nors kvaila klasifikacija. Pavyzdžiui, tokia: visus išlikusius skriptorius pagal jų santykį su tikrove galima padalyti į modernistus ir etno-antropo-pato-grafistus.
Modernistai iš tradicinės baltarusių literatūros autonomijos padarė radikalias išvadas. Ji tapo jų principu. Modernistams pirma ir paskutinė literatūros problema – tai kalba (diskursas). Kalbinės fantazijos ir diskursiniai proveržiai, stilistiniai eksperimentai ir fantastinių personažų, išgalvotų faktų, perrašytų istorijų galerijos – tai jų kuklus rezultatas. Visus modernistus persekioja nekukli mintis, kad realybė galiausiai pradės mėgdžioti tekstą.
Etno-antropo-pato-grafistai pradėjo užsiiminėti tikrove. Jie ją mėgsta, studijuoja, nekenčia, tyrinėja, aprašo ir visa tai spausdina. Tikrovė tą patį daro su jais. Šios pažinties rezultatas: galiausiai prieinama prie išvados, kad visi yra ligoniai. Viena iš charakteringiausių šios pakraipos knygų taip ir vadinasi – „Ligos istorija“.
„Ketvirtasis reichas“: simuliakrai (imitatoriai)
Niekas nelaukė, kad viskas įvyks taip greitai: Pasaulis išnyks. Van Gogho batai, kaip ir griuvėsiai bei melancholija, liko fiktyvia tikrove sutikrovintos fikcijos erdvėje. Mūsų daugiau nebėra.
„Ketvirtasis reichas“ – tai pasaulis kaip simuliakras. Net ir Hegelis krūptelėtų nuo šio pasaulio totalumo. Pasaulis sėkmingai virsta savo paties iliuzija. Baltarusija šiame įsivaizduojamame žemėlapyje – vis dar skausmą jaučianti tikrovė. Postkolonijinis menas, žengdamas į priekį, negali šio skausmo pamiršti. Atmesdamas centro iliuziją šis menas ieško iliuzijos centro. Jis – paskutinis modernizmo partizanas la condition postmodern laikais.
Centras visur. Kur mūsų nėra.
II. Partizanai ir vadybininkai
Baltarusių meno erdvė susitraukė. Visos ankstesnės opozicijos, leidusios jai egzistuoti, formavo, kūrė paviršių ir gelmę, dėliojo ženklus kontekstuose… Šių opozicijų jau nebėra. Dingo avangardistai ir klasikai, peizažistai ir marinistai, kaimo epų ir urbanistinių dramų kūrėjai… Liko partizanai ir vadybininkai.
Pirmoji žlugo andergraundo ir oficialaus meno erdvių priešprieša. Oficiozui, arba paviršiaus menui, su jo leidžiamu vaizdų ir stilių katalogu, reikėjo andergraundo kaip įsivaizduojamos arba realios gelmės, kaip savo kitoniškumo.
Andergraundas, iškilęs į paviršių ir įsikomponavęs į vartotojišką-informacinę erdvę, nustojo formuoti meno erdvę. Andergraundo etika – stiprus antikolonialinis siekis priešpastatyti bet kokiai normai individualaus kūrėjo mitą, susidūrė su situacija, kai kūrėjo mitas tapo tokia pačia „padaryta“, „simuliuota“ tikrove, kaip ir visa kita.
Klasikinio ir avangardinio pojūčių opozicijos jau nebėra. Avangardas negalėjo egzistuoti ne vien todėl, kad, kaip manė Baumanas, avangardo idėja išsisėmė, atėjus postmodernizmui, bet ir todėl, kad mūsų ateitį (avangardą) kontroliuoja anaiptol ne menas.
Maža to: menas į ateitį daugiau nebeįleidžiamas.
Ankstesnė universalios meno kalbos ir „vietos“ turinio priešprieša postuniversalaus neturiningumo epochoje nieko nereiškia.
Kalba mus apgauna.
Erdvė iki pat viršaus užpildyta vartotojiškais dalykais.
Mums teliko praėjęs laikas.
Mūsų dabartis – kitų praeitis. O mūsų ateitis – kitų dabartis.
Siekiamybė pasivyti laiką sukūrė „vadybininkų“ kartą. Noras pasilikti savo erdvėje sukūrė „partizanų“ tipą.
Vadybininkas įsilieja į pačias įvairiausias vartojimo sistemas. Jis pats sau sukuria paklausą. Jis viską parduoda: savo biografiją, kurią „pagamina“ taip pat profesionaliai, kaip ir „Head & Shoulder“ savo šampūnų formules, realizuotus ir nerealizuotus kūrinius, autorinius sumanymus ir koncepcijas, gyvenimo stilių.
Vadybininkas yra matomas ir akivaizdus. Kaip sansara.
Partizanas išoriškai nematomas. Apie jį niekas niekada ir nieko tiksliai nežino. Jis tobulai naudojasi mimikrija (postkolonijine Gomi Bhabha sukurta strategija). Ir tai jam leidžia ne tik prisitaikyti prie tradicinio kaimo kraštovaizdžio, ne tik egzistuoti tankiose betoninėse baltarusių modernumo giriose, bet ir išgyventi šiuolaikinėje vartotojiško postmodernizmo erdvėje.
Jo strateginė užduotis: kelti nerimą, rodyti išvirkščiąją tikrovės pusę.
Ne kiekviena visuomenė gali sau leisti turėti meno erdvę. Nes, kaip prisimename, menas mums reikalingas tam, kad nenumirtume nuo tiesos. Šiandien visuomenė, kuri neieško, nekuria, negamina ir neparduoda tiesos, nerizikuoja nuo jos numirti. Nes ta visuomenė jau yra mirusi. Jos nebėra.
„Tai, ko nėra, mane jaudina savo subtiliu nebuvimu“ (Adamas Klakockis).
III. Pasaulio komikso pakraštyje
Pirmasis manifestas – „Už Europos horizonto“ – atsirado dešimtojo dešimtmečio viduryje. Tai buvo revoliucinis manifestas.
Laikai, kai baltarusių literatūra laužė senas formas, kad papasakotų apie naujas patirtis. „Tuteišių“, pačios radikaliausios XX amžiaus literatūrinės grupės, laikai. Jos radikalumas slypėjo ne grupės darbų ir kalbų kiekybėje. Radikali buvo pati poetinė emocija.
Išėjimas iš primestų provincijos užkampio ribų, iš mažumos traumuotos sąmonės literatūros.
Paprasta – peržengti ribą. Į laisvę.
Kas ten, toje laisvėje, ne taip ir svarbu.
Koks pagaliau skirtumas, kartojome mes su Micheliu Foucault, kas kalba?
Antrasis manifestas atsirado šimtmečių sandūroje ir buvo kupinas nerimo. Jis vadinosi „Partizanai ir vadybininkai“.
Jis skelbė revanšo nuojautą.
Pas mus atėjo kapitalizmas ir kiekvienam pasakė, kiek kuris kainuoja. Visi to meto literatūriniai įvykiai išdidžiai įgavo reklamos formas – buvo slapta siekiama jeigu ir neparduoti ko nors, tai bent visiems papasakoti, kokioje literatūrinio „hipermarketo“ lentynoje tas kas nors guli. Reklamuoti visų pirma puolė žurnalistai ir vadybininkai, ir tada vis pasigirsdavo jų balsai: Nobelį jam, Nobelį! – kaip dar vienos „piaro“ kampanijos pradžios ženklas.
Kadangi tuo metu daugeliui literatūra atrodė esanti bevertis dalykas, bandymas literatūros kūriniui suteikti kainą – kad ir vartotojišką – galėjo atrodyti visai simpatiškai.
Problemos prasideda tada, kai toji įkainojimo sistema tampa agresyvi ir bando išstumti iš literatūros lauko jos esmę. Kai jinai stengiasi paneigti literatūros autonomiškumą, kūrėją paversti gamintoju, paprastu literatūros konvejerio operatoriumi.
Bando sukurti naujas literatūros normas ir, jeigu ne užsakyti, tai bent užsiminti autoriui, su kokiu kūriniu ir į kokią lentyną jis turi galimybę patekti.
Už rašytoją imama statyti kaip už tarakoną per lenktynes.
Ir sėkmės kriterijus – pirmam atbėgti iki savos pasaulio „hipermarketo“ lentynos.
Yra šis tas kenksmingesnio – ir gerokai komiškesnio, kai reklama užsiima patys rašytojai, kai jie stoja ne tik prie staklių, bet ir už baro. Kai poetas priverstas kelti savo kainą ir nustatyti, kiek vertas jis pats ir jo kūryba.
Ir štai mes prieiname iki trečiojo manifesto.
Trečiasis manifestas galėjo tapti magiškuoju.
Viskas būtų pernelyg tylu ir beviltiška, jei nepakviestum jos – magijos – į pagalbą.
Praėjo dešimtasis dešimtmetis ir jo naujų formų entuziazmas.
Praėjo pirmieji naujojo tūkstantmečio metai, – tylos, normalizacijos laikai.
Mes tapome pasaulio dalimi, galutinai sutapome su pasauliu.
Viskas stojo į savo vietas. Laikas pažvelgti į tai, kas išliko.
Ir čia svarbiausia.
Mes pamatėme, kad esame pasaulio komikso pakraštyje.
Komiksas – tai ne paveikslėlių, po kuriais galima perskaityti šmaikščius užrašus, knygelė. Tai epochos, kuri atėjo pas mus rimtai ir ilgam, kultūros būsena. Kad apibūdintume šią būseną, kad ją pavadintume, kad pataikytume į pačią nakties širdį, paimame konceptualią metaforą – komiksą.
Komiksas – tai sąmonės paviršius, kuriame nupiešti malonūs personažai.
Ne taip svarbu, kiek jiems metų ir ką jie veikia.
Svarbu kas kita: yra tik viena mintis. Viena emocija. Vienas vaizdas.
Vienas – paprastas – veiksmas.
Komiksas – neegzistuojantis trečiasis – metafizinis – kultūros išmatavimas. Metafizika ne šiaip amputuota, bet netgi pašalinta ta vieta, kurioje ji būtų galėjusi gimti.
Komiksas – tai fatališkas paties kultūrinio kraštovaizdžio nuskurdimas. Ji (kultūra) dabar negali ištverti netgi sudėtingesnių dalykų.
Komiksas – kai kultūra nustoja kvėpuoti, gyventi, gimti – tarp gelmės ir paviršiaus.
Komiksas – tai naujo literatūros formato atsiradimas. Kad ir ką tu dabar rašai – romaną ar pjesę, eilėraštį ar kino scenarijų, – tavo kūrinio perskaitymo kodas bus komiksas.
Visi kiti kultūros kodai dingsta.
Komiksas – tai naujos leidybinės serijos knygynuose, kuriose knygos skiriasi tik viršeliais. Ir kartais knygos, kurių netgi šriftai vienodi.
Galiausiai: komiksas – tai Guy Debord „Spektaklio visuomenė“, paskutinė degradacijos stadija. Pagrindinė forma, kuria vėlyvojo kapitalizmo epochos kultūra gyvena ir funkcionuoja.
Įsiveržti į kultūrą galima tik tada, jeigu esi matomas. Tapti matomu galima tiktai tapus kokio nors komikso personažu.
Mašinos kultūra: viskas turi būti įkomponuota į komiksą, tapti jo dalimi. Visi papildomi išmatavimai turi būti pašalinti, visi šiurkštumai nušlifuoti.
Parašai po paveikslėliais aiškūs, be nežinomų žodžių.
Siužetas patikrintas.
Personažų katalogą paimkite mūsų vietiniame biure.
Komiksas atsiranda ne tada, kai jie, užuot nuėję į teatrą, springdami spragėsiais žiūrinėja paveikslėlius.
O tada, kai jau nebėra jokio skirtumo tarp knygos su paveikslėliais ir apsilankymo teatre.
Mes esame gyvi, kol priešinamės šitam procesui.
Mes dar gyvi. Mes. Priešinamės.
Iš baltarusių k. vertė Irena Aleksaitė ir Birutė Jonuškaitė