Ona Dapkevičiūtė-Tumelienė mena:
– Seniau nuog gruodzo 13 dzienos, nuog šv. Lucijos, skaičavo dzvylika dzienų, katros raiškė pakalieju kožnų mėnasį: gruodzo 13 dziena tai sausis, 14 – vasaris, kovas – 15 dz. ir t. t. (iki Kūcų). Kožnos dzienos orų užsirašinėj mūs močutė, ba kokias oras tųdzien – tokias bus maždaug oras ir kitų metų tan mėnasin. Seniau labai pyldėsi, dabar jau mažau pildosi, alia nepakenks sau užsirašyc.
Kūcom gamyci valgiai iš visokių javų, kad gerasnis jų būtų derlius kitais metais. Dzidelis visur vargas, alia kožnas darė, iš ko cik turėj. Tep dėkavojo Dzievu už gerų javų derlių ir sykiu prašė, maldavo gėrybių kiciem metam. Raikėjo visų Kūcų valgių paragauc, kad kožnas mėnasis kitais metais būtų dosnus ir sotus.
Va da pamenu, kap Naujus metus seniau žmones sucikdavo – su dainu ir an kalnuko suvejį acineša šaudų pora kūlių arba visų dzidelį blaškų ruginių šaudų, ba kitų tai škadavoj, ba gyvuliam ciko šarcie. O kap gerau, sciprau ryšuliu surišta blaška, tai ilgiau kūrinosi ir liepsna ilgiau buvo. O kap pas vienų liepsnoj, tai tuoj ir kici an savo kalnuko acinešį užkura. Ir dainos, juokai, iki kol ateina Nauji metai. Paskui kap nėr ko kūryc, aina visi in stubų ir tynajus dainuoja, sveikinasi, linki gerų metų.
Seniau nuog mūs kitoj pusėj Galadusio, Radzūcuosa, visadu skambėjo dainos, o Galadusio bangos tai cik nešė tas dainas in kitus aplink kaimus. Radzūcuosa, kap pamenu, tai visi gerais balsais, o jau Polionių šaimyna tai labiausia gerus balsus turėjo. Sakyta tadu kitų žmonių: „Ot kap Polionių jaunimas išais prie Galadusio, tai cik skamba.“ Ot balsus turėj…
Mano iš tynajus jaunystės draugės buvo aukštos mergos Janė Polionių (paskui Bukauskienė Lumbių kaimi) ir jos sesuoj Ona (Dabulienė Dusnyčos kaimi). Ona tai, sakytau, visadu prieg Galadusio, nuog mažumės savo kaimi, ba paskui kap išėjo in marcas, tai nuvėjo beveik kitapus šito dzidelio, gražaus ažaro. Onutės sesuoj Janina tarnavo su manim sykiu SP Lenkijoj, pajūryj, Košalino dvaruose (PGR). Ji ir gera kraučka. Sanatvėj abidzvi su sasari Dabulieni apsigyvenį Sainuose ir siuvė, ir siuvinėjo daug. Ona Dabulienė lankė, iki kol jiegos laido, Sainų chorų.
Saviveiklininkė, gražaus balso savininkė Onutė Polionytė-Dabulienė (gimusi 1929 m. kovo 9 d., mirusi 2016 m. rugpjūčio 18 d.) augo Radžiūčių kaime, Jono ir Marijonos (Gausaitės) Polionių šeimoje, su vyresniais broliais Juozu (kuris kaip vyriausias vedęs liko tėviškėj), Jurgiu (gyvenusiu Skriaudžiuose, Lietuvoje), Jonu (kuris būdamas 26 metų žuvo Galadusio ežere) ir jauniausia sese Janina (vėliau Lumbių Bukauskiene). Polionių šeima su kitais repatriantais 1941 m. išvyko į Lietuvą. Grįžo 1944 m. Pasiliko tik brolis Jurgis. 1951 metais Onutė ištekėjo už Vito Dabulio į gretimą Dusnyčios kaimą. Jie pirkosi iš valstybinio ūkio buvusio žydų palivarko 20 ha žemės, statėsi namus. Sunkumų ir nelaimių netrūko, nes gaisras du kartus pasiglemžė trobą. Susilaukė dviejų dukrų: Birutės (ištekėjusios į Lumbių kaimą) ir Gražinos (kuri dirba Seinų ligoninėje medicinos sesele) ir keturių anūkų.
Išėjus į pensiją Onutė su vyru Vitu 1988 metais apsigyveno Seinuose. Susidraugavusi su kaimyne Janina Račiuviene, įsitraukė į chorą, kuriam vadovavo Vitas Kubilius, vėliau Asta Veverskytė. Giedojo ir bažnyčios chore, ir prie mirusiųjų. Gerą balsą, kaip ir jos sesė bei broliai, paveldėjo iš mamos. Vėliau sveikata Onutei neleido lankyti repeticijų. Iš sesės Janinos, baigusios siuvimo mokyklą, išmoko siūti. Abiem teko ir daug siūti, ir siuvinėti. Onutės vyras mirė 1997 m. Ji pati išėjo Anapilin sulaukusi 87 metų. Janina laikosi toliau, nors nelaimingai pargriuvus jai lūžusi koja. Vyras Juozas, ilgus metus išgulėjęs lovoje, mirė.
(Bus daugiau)
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl