2013 metų liepos 10 dieną minėsime mokytojo, visuomenininko ir literato Jono Stoskeliūno 100-ąsias gimimo metines.
1937 m. Jonas Stoskeliūnas baigė studijas, atliko karinę tarnybą ir gavo atsargos leitenanto laipsnį. Nuo 1938 m. iki pirmosios sovietinės okupacijos (1940 m.) mokytojavo privačioje Marijampolės marijonų gimnazijoje.
Marijonų gimnazija Marijampolėje, Bendoriaus g. 11 (1997 m. suremontuota)
Ši gimnazija buvo vienuolių įsteigta 1921 m. Ji rūpinosi ypač mokinių auklėjimu. Čia veikė įvairūs religiniai būreliai. Aktyvūs buvo ateitininkai. Vaikams buvo diegiamas jautrumas, skatinta padėti vargstantiems. Nuo įkūrimo iki 1937 m. jai vadovavo direktorius istorikas kun. dr. Jonas Totoraitis. Nuo 1937 iki 1940 m. direktorius buvo kun. dr. Juozas Grigaitis. Be to, Marijonų gimnazija didžiavosi dr. Aleksandro Ročkaus dovana – dideliu paleontologijos ir mineralogijos rinkiniu. Tai buvo turtinga mokykla (veikė P. Bučio fondas). Čia mielai mokėsi turtingųjų vaikai, bet mokykla stengėsi pritraukti ir beturčius. Marijampolėje J. Stoskeliūno mokinys buvo Anzelmas Matutis (pedagogas, rašytojas, vaikų poetas, daugelio premijų laureatas), kuris liko ištikimu draugu ir literatūriniu patarėju, taip pat Tėvas Vaclovas Aliulis.
Jono Stoskeliūno buvusieji mokiniai vėliau lankydavosi Punske, rašydavo jam laiškus, prisimindavo buvusį mokytoją. Vaclovas Aliulis „Vieno žąsiaganio istorijoje” (Aidai, Vilnius, 2007) pasakoja:
„[…] atėjo ką tik baigęs Humanitarinių mokslų fakultetą lituanistas Jonas Stoskeliūnas – jautrus dzūkas, punskietis. Po Antrojo pasaulinio karo jis buvo vienas pirmųjų lietuviško švietimo Seinų trikampyje organizatorių, dviejų to krašto lietuvių kartų mokytojas. Porą sykių klasėje esu jam uždavęs širdį – po keliolikos metų stengiausi „atsipirkti“, siuntinėdamas jam naudingas lietuviškas knygas. Bičiuliavomės ligi jo mirties (1991).“ (p. 19)
[…]
„Marijonų gimnazijos VI klasėje sulaukėme naujo lietuvių kalbos mokytojo Jono Stoskeliūno. Pradėdamas dėstyti kirčio mokslą, pateikė kaip pavyzdį mūsų IV kirčiuotei graikų k. žodį techné, kirčiuodamas paskutinį skiemenį. Aš tylutėliai suolo draugui sakau: „Ne techné, o téchne“ (mintyse priduriu: tiktų arché). Tikėjausi, kad mokytojas nieko nepastebėjo.
Po pusantrų metų tas pats mokytojas nepatenkintas mūsų rašiniais apie Vaižganto stilių. „Tik Aliulis išsamiau parašė, matyt, papildomai paskaitęs“. Velniukas sugundė atsiliepti: „Tai gal buvo nepakankamai išdėstyta, kad to nepakako, reikėjo papildomai skaityti…“
Tada jautrusis dzūkas išliejo savo širdį. „Jau antras man nemalonumas jūsų klasėje. Pirmoji pamoka mokytojui yra šis tas šventa, o kai pernai pradėjau jums kalbėti apie kirtį ir paminėjau graikų kalbos pavyzdį, geriausias klasės mokinys draugui pasišaipė: „Matai, demonstruoja mums savo graikų kalbos mokėjimą“. Kadangi šiandien geriausias mokinys pripažino, jog nepakankamai išdėstyta, pažymių už šį rašinį neįskaitysiu“. Klasės draugai ėmė prašyti: „Įskaitykite, mes kalti, kad nepakankamai pasiruošėme“. Šiuo kartu draugai nepritarė mano narsai, nes pažymiai buvo neblogiausi, nė vieno dvejeto. Aš tylėjau, nes prakalbęs būčiau dar labiau įskaudinęs švelniasielį mokytoją.
[…]
Tikrai jaučiausi (kad ir nepiktavališkai) nusikaltęs Jonui Stoskeliūnui. Karo pabaigoje jis grįžo į savo gimtąjį Punską ir vos tik (apie 1956) atsirado galimybė, buvo vienas pirmųjų lietuviškojo švietimo Seinų krašte organizatorių. Visa dabartinė vyresnioji to krašto lietuvių karta – Jono Stoskeliūno mokiniai. Sužinojęs adresą, pradėjau susirašinėti ir kaip nuoskaudos išpirką siuntinėti jam naudingas naujai leidžiamas lituanistines knygas.
J. Stoskeliūnas daugsyk mane lankė Vilniuje, ir aš 1989 m. pavasarį aplankiau jį Punske. Niekad neprisiminėme nuoskaudų. Jam buvo įkritęs mūsų kūrybingas literatūrinis ginčas dėl Hamleto vedamosios minties, – aš visiškai neatsiminiau tokią diskusiją buvus.“ (p. 177-178)
Vienas iš Anzelmo Matučio laiškų Jonui Stoskeliūnui:
Alytus, 1976 X 31
MIELAS MANO MOKYTOJAU,
Jūs tikriausiai pradėjote galvoti, kad aš arba žuvęs, arba išpuikau, arba… geriau be „arba“! Netgi sunku teisintis, nors tų priežasčių, dėl ko taip ilgai tylėjau, labai daug. Bene svarbiausioji – keletą mėnesių man prarijo didelė kelionė su žvejais į Atlantą, Afrikos pakrantes, Mauritaniją, Ispanijos Kanarų salas, pro Daniją, Švediją ir t. t. Neseniai grįžau, jau apsitupėjau namuose, ir… ėmė graužti sąžinė dėl neatsakytų laiškų, dėl „užmiršimo“…
Dabar, kai įėjau į normalų ritmą, pažadu būti „normalesnis“ visais atžvilgiais.
Apie save daug pasakoti nesistengsiu – reikėtų jaučio odos, kad surašyčiau viską, kas įvyko per prabėgusį pusmetį: ir senelis esu – žaidžiu su anūkėle Vaida, ir sūnus jau gydytojas, tik… dar metams išvyko specializuotis Rumunijon, ir karštuose kraštuose labai pataisiau sveikatą, ir tuoj išeis stambi nestambių, bet skambių eilių knyga, ir… toliau normaliai graužiu popierių, ir labai esu pasiilgęs mielų draugų Lenkijoje, ir… labai mažai teturiu žinių apie Juos.
Norėčiau, kad šis lapelis pralaužtų mūsų tylos ledus, kad mes vėl gyviau susirašinėtume ir – bendrautume.
Būkite geras, pabrėžkite man bent keletą eilučių, kuriose rasčiau Jus – visados kūrybingą, veiklų, pilną energijos. Padėsiu kuo galėdamas Jums talkinti.
Prašau perduoti linkėjimus visai Jūsų mielai šeimai ir Punskiečiams – mano geriems pažįstamiems, Bičiuliams.
Jūsų –
Anzelmas Matutis
Kai 1940 metais Marijampolės gimnaziją sovietai uždarė, Jonas Stoskeliūnas buvo perkeltas mokytojauti į Alytaus vidurinę mokyklą, kurioje dirbo iki 1944 m. Pagal tarnybos eigos dokumentą: „1942/43 m. patvirtintas direktoriaus pavaduotoju. 1942 XII 10 – jo paties prašymu, nuo 1943 m. sausio mėn. 1 d. atleistas iš direktoriaus pavaduotojo pareigų“.
Alytaus mokykla, kurioje dirbo J. Stoskeliūnas, buvo įsteigta 1916 m. Iki 1945 m. čia dirbo A. Ramanauskas-Vanagas. Jis dėstė lietuvių kalbą, matematikos dėstymo metodiką. 1994 m. mokykla pavadinta jo vardu. Mokyklos puslapyje išvardinti žymūs mokytojai, tarp jų Jonas Stoskeliūnas, Viktoras Alekna (vytautininkas, literatūrologas) bei Leonas Kuodys. Šios mokyklos žymūs mokiniai tai rašytojas Antanas Jonynas, poetas Alfonsas Maldonis – J. Stoskeliūno mokinys.
Dalis Jono Stoskeliūno auklėtinių pateko ir į Vakarus. Šie taip pat įvairiomis progomis prisimindavo gimnazijoje praleistus metus ir joje dirbusį Joną Stoskeliūną.
(Bus daugiau)
M. Malinauskienė, punskas.pl