Tai viena labiausiai įstrigusių atminty frazių, kurią išgirdau pokalbio su Artūru Kubiliumi metu. Artūras mokėsi Punsko Kovo 11-osios licėjuje. Aukštųjų mokslų pirmąjį puslapį atvertė Lietuvoje, o vėliau šiek tiek toliau – Didžiosios Britanijos Durhamo universitete. Čia kelerius metus studijavo biologinę chemiją. Šių metų lapkričio 13 dieną sėkmingai apgynė daktaro disertaciją.
Baigęs Punsko Kovo 11-osios licėjų patraukei rytų link. Į Lietuvą.
Stojau į Vilniaus universitetą. Čia baigiau bakalaurą biochemijos srityje.
O po to…
O po to taip išėjo, kad įstojau į doktorantūrą užsienyje – Didžiojoje Britanijoje.
O magistrantūra?
Jos nebuvo.
Kaip tai įmanoma?
Yra tokios galimybės. Štai jeigu Didžiojoje Britanijoje randi vietą ir dėstytoją, tiksliau, laboratorijos vadovą, kuris nusprendžia su tavim dirbti, tada esi priimamas į doktorantūrą.
Nustebinai… Neįsivaizdavau, kad taip galima… Kur ieškotis apie tai informacijos?
Tiesiog imi ir ieškai internete. Dabar juk netrūksta įvairiausių puslapių, teikiančių tokią informaciją. Jie primena mums pažįstamus darbo skelbimus. Skelbiamas vietų skaičius, temos ir vadovai norintiems stoti į doktorantūrą įvairiuose universitetuose. Vienos yra mokamos, o kitos dalinai arba visiškai finansuojamos. Tokiu būdu ir aš susiradau savo darbo vadovo skelbimą. Aš jam parašiau stojamųjų sistemoje ir jis man atrašė. Taip buvau pakviestas į pokalbį ir priimtas į visiškai finansuojamas The Leverhulme Trust (organizacija, teikianti paramą įvairių sričių mokslinei veiklai) studijas. Apmokėti buvo universiteto ir laboratorijos mokesčiai. Taip pat man suteikta trejų metų stipendija.
Ir išskridai ketveriems metams studijuoti didžiojoje saloje.
Ne, mano doktorantūros kontraktas sudarytas trejiems metams, bet ten būna įvairiai. Pasirašoma kartais ketveriems metams arba trejiems metams ir trims mėnesiams… Chemijos, biochemijos tiksliųjų mokslų srityje daugiausia dirbi laboratorijoje. Pradedi nuo mokslinių straipsnių skaitymo, po to atlieki tyrimus ir pamažu renki duomenis. Atrodo, kad tie treji metai yra nemažai. Kita vertus, tai trumpas laikas, per kurį privalai surinkti visus reikiamus disertacijai duomenis.
Per šiuos metus ir mokaisi, ir rašai darbą?
Ne, per trejus metus mokaisi, o po to per metus laiko reikia parašyti disertaciją. Savo darbą rašiau grįžęs į gimtinę.
Ar nebuvo sunku nuotoliniu būdu kontaktuotis su savo darbo vadovu? Neteko skristi į Didžiąją Britaniją papildyti duomenų?
Ne. Vienas iš tavo pagrindinių tikslų – per trejus metus sukaupti tiek duomenų, kiek reikia disertacijai. Jeigu tu ir darbo vadovas gerai atlikote savo darbus, neturėtų būti spragų. Daktaro disertacijos gynimų metu komisija gali pateikti pastabas, jog darbe trūksta kokių nors duomenų. Tada tenka grįžti į laboratoriją ir tęsti savo darbą.
Grįžkim šiek tiek į praeitį. Ar studijuodamas sostinėje galvojai, kad norėtum save išbandyti kažkur kitur, ne Lietuvoje?
Taip jau man atsitiko, kad gyvendamas Čiurlionio gatvėje esančiame bendrabutyje, turėjau du kambario draugus. Vienas iš jų buvo mano grupėje – biochemikas, o kitas, Aurimas, chemikas. Tais pačiais metais į chemiją įstojo Karolis ir Artiomas. Ši trijulė susipažino dalyvaudami Lietuvos ir tarptautinėse olimpiadose, ir jie visi, būdami pirmo kurso studentai, įstojo į užsienį, būtent į Anglijos Oksfordo universitetą. Baigus bakalauro studijas nemažai kurso draugų pasirinko tolesnius mokslus užsienyje. Taip išėjo, kad ir aš jais susidomėjau. Pagalvojau, kodėl gi ne? Jeigu man lemta, tai įstosiu, jeigu ne, tai ne. Bet kodėl nepabandžius?
Iš tiesų nemažai jaunų žmonių linkę studijuoti būtent užsieny, renkasi prestižines aukštąsias mokyklas. Kaip buvo Tavo atveju?
Tai buvo savotiškas minėtų mano draugų paskatinimas stoti į užsienį, taip pat smalsumas, noras išbandyti save. Įdomu buvo sužinoti, ar ten yra taip, kaip visi pasakoja; o gal geriau, o gal blogiau; kuo studijos skiriasi ir pan. Jeigu būtų manęs, antrakursio, kas nors paklausęs, ar studijuosiu doktorantūrą, ar stosiu į užsienį, tikriausiai būčiau išpūtęs akis ir sakęs: „Nežinau“. Tiesiog taip gyvenime atsitinka, ir tiek. O dėl prestižo, tai priklauso, kaip žmogus supranta prestižą. Visuomenėje dažniausiai prestižu laikoma tai, kas nėra lengvai prieinama, pavyzdžiui, jeigu mane supantys žmonės ko nemoka arba negali, tai jau yra prestižas, nes kas nors yra sudėtinga. Kadangi man teko susipažinti ir palaikyti ryšį su jau minėtais kurso draugais, kurie mokėsi svetur, studijuoti užsienyje atrodė normalu. Jeigu tu studijuoji Vilniuje, tai kodėl negali, pavyzdžiui, Danijoje ar kur nors kitur? Visgi tai yra tokios pačios studijos. Skiriasi tik kalba ir aplinka.
Gyvenant tokioje aplinkoje, kokioje gyvename, susiduriama su neraminančiu Punsko licėjaus nuvertinimu, kuris kartais praskrieja mokyklinio amžiaus jaunimo lūpomis. Ką manai apie tuos, kurie pasirenka vieną iš, pavyzdžiui, Suvalkų licėjų?
Nesu linkęs iš viso kitų vertinti. Kiekvienas renkasi pagal savo požiūrius ir įsitikinimus. Kažkas yra pasakęs (čia apie futbolininkus), kad „niekas tavęs nevertina, kokią techniką naudojai, kai pelnei įvartį“. Niekam nesvarbu – galva ar koja. Bet jeigu tik nepataikai, tada ima visi tave vertinti. Yra daug kelių, vedančių tikslo link. Jeigu jį pasieki, tada sakoma, kad pasirinktas geras kelias, o jeigu ne, tai nereiškia, kad eita blogu keliu. Matyt, kažko pritrūko – sėkmės ar dar ko nors. Tokiu atveju dažnai imama vertinti. Jeigu kas nors yra gerai, tada niekam nerūpi.
Kalbant apie Punsko licėjų, manau, kad ši mokykla susiduria su tokiomis pačiomis problemomis, bent jau tam tikrose srityse, kaip ir visos kitos mokyklos – tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Kur besimokysi, visur yra svarbus ryžtas ir užsispyrimas. Pats žmogus turi norėti siekti ir išmokti. Aišku, dėstymo kokybė taip pat yra su tuo susijusi, bet pagrindinis dalykas – užsispyrimas.
Koks Punsko licėjus išliko Tavo atminty? Kokie Tau tai buvo laikai – geri ar blogi?
Nelabai įsivaizduoju, kaip galima licėjų prisiminti kaip kokį blogą laiką. Labai mielai prisimenu šią mokyklą, draugus, ruoštas programas, pavyzdžiui, krikštą, kerštą. Ypač malonu prisiminti dramos būrelį, statytus vaidinimus…
Labai ačiū už pokalbį ir linkiu gražios diplomų įteikimo ceremonijos!
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl