Šeštadienį atidavėme paskutinę pagarbą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadui ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signatarui, nuo 1953-iųjų – aukščiausiojo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos pareigūnui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui brigados generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
Generolo Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvių akimirka. Sigito Birgelio nuotr.
Dalinuosi kalba, kurią pasakiau prie jo kapo.
Gyvename labai simbolišku laiku: šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, Lietuvos kariuomenės atkūrimo šimto metų jubiliejų ir paskutinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines.
Šio ypatingo laiko ženklais galime laikyti tiek Lietuvos Nepriklausomybės akto originalo radimą Vokietijos archyvuose, tiek Lietuvos karininko, partizanų generolo Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų suradimą Našlaičių kapinėse, Vilniuje. Reikėjo beveik trijų atgautos Nepriklausomybės dešimtmečių, kad pradėtų vertis durys ir į tragišką mūsų tautos naujųjų laikų istoriją.
Drąsiai skiriu šias dvi paraleles, nes, manau, tai ne atsitiktinumas, bet glaudžiai susiję dalykai. 1918–1920 m. karas dėl Lietuvos valstybės įtvirtinimo Europoje, pasaulyje ir lietuvių tautos sąmonėje padėjo pamatą naujajai kartai, kuriai teko didieji išbandymai dviejų XX-ojo amžiaus demoniškų galybių sankirtoje – Hitlerio ir Stalino kruvinose batalijose plėšriai raižant Europą.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė Amerikoje, bet užaugo ir subrendo Naujojoje Lietuvoje. Kunigo ir poeto Motiejaus Gustaičio pastangomis įkurtoje „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose Adolfas mokėsi ne tik bendrojo lavinimo dalykų. Čia formavosi jaunojo žmogaus asmenybė, pasaulėžiūra ir krikščioniškos gyvenimo vertybės. Būtent tos kilnios vertybės jį įkvėpė toliau siekti žinių studijuojant pedagogiką, o vėliau ir karybą.
Antrasis pasaulinis karas nutraukė daugelio jaunų žmonių siekius ir gyvenimus. Bolševikinė Lietuvos okupacija drastiškai pakeitė ir Adolfo Ramanausko-Vanago likimą. Patekęs į apsisprendimo kryžkelę, jis pasirinko sunkų nelygios kovos kelią. Mokytojas atsisakė būti saugumo agentu ir šnipinėti savo mokinius, nors dalis jau ėjo tuo keliu… Tuo metu tai buvo aiškus pasirinkimas gyventi ar mirti.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai ir represijoms, Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1945 m. pavasarį tapo partizanu. Sprendimą palikti namus ir mylimą mokytojo darbą lėmė ne tik partizanų pasisakymai, kasdien matomos okupantų sovietizacijos pastangos ir patiriamos žmonių kančios. Apsispręsti padėjo tėvų išugdyta meilė Tėvynei, siekis išsaugoti laisvą Lietuvą. Vėliau apie partizanų misiją jis rašė: „Pogrindžio veikimas, kova su priešu yra lyg demonstravimas visam pasauliui, jog Lietuva nesutinka būti bolševikinė, jog ji pasiryžusi kautis žūtbūtinę kovą, norėdama išsivaduoti iš okupacijos jungo.“ Istorikai teigia, kad 1945-ųjų vasarą partizanų gretose buvo jau keliolika tūkstančių jaunų Lietuvos vyrų ir moterų. Nelygioje kovoje per dešimtmetį jų žuvo apie 20 tūkstančių.
Savo ryžtu ir patriotiškumu Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo pavyzdys ne tik eiliniams kovotojams, bet ir jų vadams. Veikdamas pogrindyje jis sugebėjo derinti tiek pedagogo, tiek karininko savybes. Kaip išsilavinęs žmogus suprato, kad norint atkurti Lietuvos valstybingumą svarbus ne tik ginkluotas pasipriešinimas, bet ir idėjų kova, todėl buvo aktyvus pogrindžio spaudos leidybos organizatorius, pats rašė straipsnius į įvairius partizanų laikraščius: „Trečias skambutis“, „Mylėk Tėvynę“, „Laisvės Varpas”. Vėliau redagavo „Partizaną“ ir paliko savo prisiminimus, kurie šiandien padeda mums geriau suprasti partizanų ryžtą ir pasiaukojimą.
Dešimt metų trukęs partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje buvo mūsų tautos gilaus patriotizmo ir pilietinės tvirtybės unikalus reiškinys. Adolfas Ramanauskas išbuvo toje, rodos, beviltiškoje kovoje iki galo, neprarasdamas vilties, kad Lietuva kada nors bus laisva. Jis buvo tvirtai įsitikinęs pasirinkto sunkaus ir pavojingo laisvės kovotojo kelio tikslingumu, teisingumu ir teisėtumu.
Šiandien tų įvykių tyrinėtojai istorikai įvertino Adolfo Ramanausko nuostatas ir veiklą kaip labai kryptingą ir disciplinuotą. Kaip karininkas ir partizanų vadas jis siekė sujungti partizanų kovą ir ruošti juos išsilaisvinimo karui, griežtai laikantis karinės tvarkos. Kaip pilietis priešinosi okupaciniam režimui ir trukdė jam vykdyti represijas prieš Lietuvos piliečius, stengėsi apsaugoti žmonių pilietinę savimonę ir laisvės siekio vertybę.
Drąsi ir nuosekli A. Ramanausko veikla, ryžtinga asmenybė ir atkaklus charakteris įkvėpdavo laisvės kovotojus, tačiau kėlė didelį saugumiečių įniršį. Jo persekiojimui buvo skirti patys geriausi agentai ir šnipai.
„Kelsis Lietuva – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins – mums bus skaudu“, – prieš daugelį metų savo dienoraštyje užrašė Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, kunigas, žuvęs 29-erių.
Šiandien matome, kad iš dalies jis buvo teisus: net ir atgavus Lietuvos nepriklausomybę dalis visuomenės nepripažino partizanų didvyriškumo, o išdaviko ir prisitaikymo keliu nuėję kolaborantai ir jų palikuonys dar ir šiandien juos keikia. Tačiau Adolfo Ramanausko memuaruose randame paaiškinimą: „Mes mokėmės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai net gyvybės kaina. Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai“. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok, – vis kas nors prilips“.
Generolas buvo įsitikinęs, kad bolševikai visai nesivaržo panaudodami bet kokius būdus, net ir pačius žiauriausius, kai siekia savo tikslo. Tikslas jiems visuomet pateisino priemones. Priešą jis vadino „tiesiog neįsivaizduojamo ir neįtikėtino sadizmo praktikuotoju“.
Labai gaila, bet šiam drąsiam kariui, kaip ir daugeliui partizanų, teko iki galo išgerti išdavikų ir okupantų neapykantos taurę ir patirti nežmoniškus kankinimus, kai galų gale 1956 m. jis buvo Kaune išduotas, suimtas ir nuvežtas į KGB kalėjimą Vilniuje. Sunku net suvokti, kiek neapykantos, žiaurumo ir keršto gali būti budelių sielose, kad galėtų taip žvėriškai draskyti gyvą žmogų. Iš to galima tik matyti, kokia grėsminga SSSR saugumiečiams atrodė Adolfo Ramanausko-Vanago, kaip ir visų partizanų, kova. Kita vertus, šiandien privalome labai sąmoningai kiekvienas sau atsakyti, ar sugebėtume atlaikyti pačius didžiausius išbandymus, ar sugebėtume suvaldyti savo paties siaubą kritinėmis aplinkybėmis?
Man didelė garbė šiandien tarti atsisveikinimo žodžius ir paskutinį kartą atiduoti pagarbą kovojusios Lietuvos kariuomenės vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Noriu priminti, kad už mūsų dabartinį gyvenimą, už Lietuvos valstybės ir kiekvieno mūsų laisvę yra sumokėta labai brangiai. Tai tūkstančių partizanų tikėjimas laisvės idealais ir paaukotos gyvybės. Pamąstykime apie tai dažniau – galbūt bus mažiau pykčio ir nusivylimo, beprasmių ambicijų, nepasitenkinimo ir savanaudiškų paskatų.
Lietuvos kariuomenė savo šaknimis ir dvasia remiasi į Lietuvos laisvės kovotojus. Mūsų pareiga – ruoštis didžiausiems išbandymams, jei reikės. Mes turime labai kilnius ir garbingus ištikimybės Lietuvos valstybei pavyzdžius.
Vienas didis Lietuvos poetas rašė:
Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kančios ir skausmas, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus.
Lietuvos kariuomenė šiandien, Jūsų laidotuvių dieną, lenkia prieš Jus savo vėliavas, Tamsta Generole.
