Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui
(Tęsinys)
Nors Pirmasis pasaulinis karas jau buvo pasibaigęs (1918 m. lapkričio 11 d.), o kaizerinė Vokietija pasirašė kapituliavimo aktą, pavieniai vokiečių kariniai daliniai dar laikėsi Lenkijos ir Lietuvos pasienyje bei kitur. Lietuviai stengėsi su jais sugyventi draugiškai, nes vokiečiai nekliudė lietuviams organizuotis, rengti mitingus, kurti komitetus, miliciją ir savanorius. Vokiečiai vis dėlto žiūrėjo į lietuvius atšiauriai, stengdavosi jiems pakenkti, pašiepti.
Pirmomis dienomis lietuvių milicininkai ir savanoriai neturėjo uniformų. Vokiečiams jie atrodė kaip driskių gauja, tad su jais nesiskaitydavo. Tarp vokiečių ir vietos gyventojų kildavo nesusipratimų. Kartais pasitaikydavo kuriozinių situacijų.
Kartą lietuvių milicija už viešosios tvarkos pažeidimą į daboklę uždarė kelis vokiečių kareivius. Jiems saugoti pastatė sargybą. Vokiečiai nusprendė savuosius išlaisvinti jėga. Kai sargybiniai nenorėjo geruoju atidaryti durų, vokiečiai panaudojo jėgą. Tarp kitų daboklėje sėdėjo nubaustas Lietuvos savanoris. Jis vokiečius puolė iš vidaus. Šie sutriko ir pradėjo trauktis. Sargybiniams į pagalbą atskubėjo lietuvių milicija. Vokiečių daliniai buvo tuo metu jau gerokai demoralizuoti. Jų kareiviai gerdavo smuklėje, triukšmaudavo, nenorėjo susimokėti. Smuklininkas iškviesdavo miliciją, kuri bandė tartis geruoju. Kai vokiečiams pritrūkdavo pinigų, jie lietuviams pardavinėjo šovinius, šautuvus, granatas ir šaudmenis. Ginklus jie vietos gyventojams atiduodavo už lašinius. Yra žinomas atvejis, kai du Seinijos gyventojai P. Vaišnoras ir Dereškevičius iš vokiečių kareivio nusipirko dėžę rankinių granatų. Vokietis nenorėjo parduoti, bet padarė tai patikintas, kad ginklas nebus panaudotas prieš jo tautiečius.
Lietuvos savanoriai Seinuose
Pašlijusi vokiečių drausmė blogai veikė ir Lietuvos savanorius. Apie tai pasakoja Jurgis Ramanauskas: „Kitoje gatvės pusėje, priešais mūsų namą, vokiečiai atskirame namely apgyvendino nemažą būrį atsivežtų su savimi panų. „Gražuolės“ užuodė savanorių krepšiuose lašinius (anais laikais maistas buvo svarbiausias dalykas) ir mūsų vaikinams ėmė mirkčioti… Tokios „įstaigos“ kaimynystė kėlė pavojų mūsų daliniui apsikrėsti kai kuriomis ligomis, o be to vokiečiai pyko už flirtą su jų „sužadėtinėmis“, iš ko galėjo kilti nesusipratimų. Šių merginų dalis buvo karo aukos. Okupuotuose kraštuose vokiečių kareiviai apsimesdavo įsimylėję ir imdavo pirštis, žadėdami apsivesti. „Piršlybos“ kartais pavykdavo ir jei po kai kurio laiko kareivis savo „sužadėtinės“ neatsikratydavo, ją pasiimdavo su savimi ir vėliau iš tokių mergaičių susidarydavo ištisi būriai. Galutinai išsikraustydami, vokiečiai jas visas klykiančias dėl savo ateities paliko Lietuvoje. Kartais, kiek buvo girdėti, su apviltomis merginomis dar žiauriau pasielgdavo.“
Kaip minėjau, 1918 m. pabaigoje lenkų dvarininkai bandė organizuoti savo valdžią daugelyje Lietuvos ir Lenkijos pasienio miestų ir miestelių. Lietuviškose vietovėse veikė slaptai per agentus, aplenkėjusiose vietose darė tai atvirai. Seinų apskrities viršininkas rašte VRM 1919 m. balandžio 24 d. (Nr. 126), tarp kitko, rašė:
§ 2) Seinų apskričiui grąso badas. Žemė menka, derlius buvo mažas, spekuliantai ilgai nesusikūrus tvirtai valdžiai išvežė iš dvarų javus.
§ 5) Administratyvės valdžios Beržininke, Gibuose, Krasnopolėj dar nėra. Pasiųstas paklausimas šiems valsčiams, ar jie pripažysta Lietuvos valdžią ir jei ne, tai ką pripažysta? Atsakymas jau gautas. Visi priklauso lenkų valdžiai ir klauso Suvalkų Obyvateliu Komiteto ir Lietuvos valdžios nepripažysta.
§ 6) Mokyklos lenkų veikia Beržininke, Gibų, Lapukavo kaimuose, taip pat Babonyse ir Seinuose. Į paklausimą mokyklų Instruktoriaus, visi beveik vienodai atsakė, kad jie gauna algas iš Suvalkų Direkcijos, ji juos skyrė, jos jie ir klauso.
Lietuvių karinės pajėgos Seinų krašte buvo silpnos, o vietinių lenkų dvarininkų persvara akivaizdi. Jie buvo turtingesni, daugiau galėjo nusipirkti ginklų, amunicijos, daugiau turėjo maisto. Lenkų partizanai buvo geriau ginkluoti, tvarkingiau apsirengę. Kai buvo reikalas, lenkų dvarininkai samdėsi vokiečių kareivius. Lietuviams vietinių dvarininkų veikla kėlė daug nerimo. Tikėtasi, kad lenkai žygiuos ne tik Seinų, bet ir Marijampolės kryptimi. Jie kreipėsi į Lietuvos ministrus, bet šie atsakydavo: „Organizuokitės, laikykitės, vėliau, kiek galėsim, padėsime.“
Lietuviams stigo ne tik pinigų ir ginklų. Trūko patirties turinčių karininkų, gerai apmokytų kareivių. Seinų apskrityje tarp pasauliečių buvo tik keletas vyresnio amžiaus lietuvių inteligentų. Jie lankė Seinijos kaimus, ragino žmones dėtis prie Lietuvos. Nemažai prisidėjo ir Seinų kunigai, bet būta ir tokių, kurie simpatizavo lenkams.
***
Keletą žodžių norisi tarti apie šio krašto šviesuolį vidugirioką Antaną Pečiulį. Vidugiriuose gimęs A. Pečiulis buvo Seinų apskrities organizacinio komiteto narys, partizanų organizatorius, pirmasis Seinų rinktinės šaulių pirmininkas. Jis gerai suprato vietinių gyventojų reikalus, svarbiausia – žmonės juo pasitikėjo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis Seinuose turėjo lietuvišką knygyną, kuris buvo apylinkės lietuvių suėjimų ir pasitarimų centras. Jo knygyne buvo aptariami lietuvių kultūros, švietimo ir politikos klausimai. Apie A. Pečiulį Jurgis Ramanauskas savo atsiminimuose rašo: „Pečiulio pastogė nebuvo ir man svetima, nes okupacijos laikais teko pasidarbuoti, kad Burbiškių ir Vieštartų kaimuose būtų įsteigtos lietuvių pradinės mokyklos. Šiose mokyklose ir aš mokytojavau, tad su Pečiuliu turėdavau net ir komercinių reikalų, pirkdamas vadovėlius ir rašomąją medžiagą. Be to, kai tik tekdavo atvykti į Seinus, ir šiaip Pečiulį aplankydavau.
Tapęs savanoriu, Pečiulį lankydavau senu papratimu, nes jis į puikybę nesikėlė ir buvome geri bičiuliai, nors aš buvau tik eilinis kareivis. Pas jį atsilankydavo žymesni tų laikų veikėjai, tad visada buvo galima išgirsti ką nors naujo. Kartais besiginčijant ir besitariant, ir aš savo žodį pridėdavau. Tada mes visi vieningai sutarėme. Nebūdavo skirtumo tarp apskrities komiteto nario ir eilinio kareivio. Jei kuris nusimanė Lietuvos atstatymo ir apsaugos reikalais, visada galėjo pasakyti savąją nuomonę, nes Pečiulis visus mus vienijo.
Kartą kilo kalba apie padidėjusį lenkų veikimą ir vis didėjantį dėl to pavojų. Su Pečiuliu svarstėme, kaip atsispirti prieš lenkų akciją, išgelbėti Seinus ir visą šį kraštą. Mums besitariant, atėjo Vaišnora ir apskrities komiteto narys, kurio pavardės dabar neatsimenu. Pečiulis pasiūlė mums arbatos ir ta tema toliau kalbėjome. Vienas iš svečių nupasakojo, kad apie steigiamąsias lenkų mokyklas buriasi visas jų veikimas. Esą žinių, kad miškuose lenkai daro karinius pratimus ir jų štabas esąs Sumavo kaime. Mes irgi turėtumėm pradėti panašiai veikti, nes iš kitur paramos vargu ar gausime. Geriausiai esą apsaugoti tik patys Seinai, apie kuriuos puikiai bujoja lenkų veikimas ir organizacijos. Po tų žodžių Pečiulis, į mane rodydamas, tarė, kad aš esu kareivis ir buvęs mokytojas, tad galėčiau padėti veikti už miesto ribų. Nors ir mieste mums buvo reikalingas kiekvienas kareivis, tačiau negalime palikti ir apylinkių, kad jose laisvai veiktų lenkai. Apylinkėse būtų galima organizuoti kaimo savanorius (taip tada vadino kaimo miliciją, partizanus) ir drauge mokytojauti. O jei savanoriams pavyktų gauti ginklų, tada mes būtumėm tikri šio krašto šeimininkai.
Svečiams Pečiulio pasiūlymas labai patiko ir jie net delnais paplojo pritardami. Aš tylėjau, nes svajojau važiuoti į Karo mokyklą. Jei būčiau nemanęs tapti kariu, būčiau visai nepertraukęs mokslo, kaip ir kiti seiniškiai mano draugai.
Toliau ėjo kaip iš pypkės. Visi trys mane įtikino, kad svarbiau yra išvažiuoti negu pasilikti kareiviu, nes pavojus didėja ir visiems dzūkams reikia iki vieno stoti ginti savo sodybas. Sutikau, jei mane atleis mano viršininkas. Tuo reikalu patarė man nesirūpinti, nes jie patys viską atliksią.“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl