Punsko krašto žmonėms kunigo Norkaus pavardė gerai žinoma. Šis iškilus ilgametis Punsko klebonas, poetas, literatūros vertėjas, aušrininkas, knygnešių organizatorius ir globėjas bei knygnešys gimė Santakos kaime (šalia Kalvarijos), Motiejaus ir Onos Senabūdaitės šeimoje. Dėl gimimo, kaip ir dėl mirties, datos kyla neaiškumų. Vienuose šaltiniuose rašoma 1842 m. gruodžio 14 d., kituose – 1841 m. kovo 15 d. Simonas Norkus savo autobiografijoje mini 1841 m. balandžio 3 d.
S. Norkus dalyvavo 1863 m. sukilime. Turbūt norėdamas išvengti caro represijų, 1864 m. kovo 1 d. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Jo mokslą seminarijoje rėmė Santakos kaimo gyventojai. 1868 m. Norkus buvo įšventintas kunigu. Dirbo Prienų, Gelgaudiškio, Lukšių, Zapyškio ir Bartninkų parapijų vikaru. Bartninkuose jis susipažino su dr. Jonu Basanavičiumi. Ilgainiui tapo vienu svarbiausių „Aušros“ korespondentų. Basanavičiaus paskatintas ėmė rašyti eilėraščius bei literatūrinius tekstus, versti literatūrą. Daug dešimtmečių su J. Basanavičiumi susirašinėjo, siuntė jam savo eilėraščius. S. Norkus platino draudžiamąją lietuvių spaudą, bendradarbiavo su pogrindinių laikraščių redakcijomis.
Nuo 1883 m. Norkus savo kūrybą publikuoja „Aušroje“. Eiles kunigas skelbia spaudoje: „Lietuvos ir Žemaičių apžvalgoje“, „Šaltinyje“, „Nedėldienio skaitymuose“ bei rinktiniuose leidinėliuose „Girtybe, baisybe ir sunkybe to grieko ypatingai žmoguje krikszczionyje“, „Surinktos dainos iš visos Lietuvos“, „Vilniaus kalendoriuje“, „Dainoje ‚Bim bam bam‘ ir trys panašios tam“, kalendoriuje „Dieve, padėk!“, „Lietuvių kariškosiose dainose“.
S. Norkus parašo autorinę knygelę „Maža dovanėlė Lietuvos jaunuomenei“ (ji 1905 m. buvo išleista „Šaltinio“ spaustuvėje). Kai kurie kunigo rašiniai, pvz., „Gilioji Punsko praeitis“, „Apie nedėkingumą“, lieka rankraščiuose, o „Santakos atminimai“ visiškai dingsta.
Norkus yra istorinės tematikos kūrinių vertėjas. 1883 m. jo išversta L. Kondratovičiaus (Vladislovo Sirokomlės) poema „Margiris“ buvo spausdinama keliuose „Aušros“ numeriuose, šalia J. Basanavičiaus straipsnio „Apie senovės Lietuvos pilis“. Kunigo vertimų kalba yra sklandi ir vaizdinga. Jo išverstas L. Kondratovičiaus kūrinys „Kranklys“ ilgainiui virsta daina „Už giružės teka upė, prie jos kaimas puikus“.
Į Punską S. Norkus atvyksta 1881 m. pavasarį, mirus kun. Kazimierui Jonkaičiui. Čia jis tęsia kun. Jonkaičio pradėtus darbus, baigia statyti bažnyčią, įrengia vidaus interjerą, bažnyčios tarnams ir neturtingiems parapijiečiams pastato špitolę, vikariatą (dabar „Senoji klebonija“).
S. Norkus, nepaisydamas valdžios trukdymų, skatina parapijiečius melstis lietuviškai. Į Punsko bažnyčią jis įveda lietuviškus giedojimus, pridėtines pamaldas lietuvių kalba, lietuviškai sako pamokslus.
Iš Valinčių nuperka 6 margus žemės Trakiškėse ir įrengia ten naujas kapines, aptveria jas akmenine tvora.
Tuo metu kunigas išlošia valstybinėje loterijoje pinigų. Jais jis gali pasinaudoti, jeigu vykdytų statybą. S. Norkus paruošia kapinių koplyčios dokumentaciją ir gavęs pinigus pradeda darbus.
Norkus loterijoje laimi ir antrą kartą. Jis už laimėtus pinigus pastato mūrinį namą (dabar parapijos svetainė). Viename namo gale apsigyvena pats, kitą atiduoda pavargėliams.
Prieš mirtį kun. Norkus savo mūrinį namą, daržą ir medinį kluoną užrašo „Žiburio“ draugijai, o surinktas knygas atiduoda Seinų kunigų seminarijai.
Kun. S. Norkus išgyvena Punske 31 metus. Miršta 1912 m. gruodžio 30 d. Punske. Palaidojamas savo paties statytos naujųjų kapinių koplyčios rūsyje.
Sigitas Birgelis, punskas.pl