Š. m. lapkričio 29 d. Punsko parapijos svetainėje įvyko buvusio Punsko klebono kun. Igno Dzermeikos 15-ųjų mirties metinių minėjimas. Renginio metu buvo pristatytas pranešimas apie prelato Dzermeikos gyvenimą ir kunigystę. Portalo punskas.pl lankytojams – skaitytojams prašant, pateikiame pranešimo elektroninį variantą.
Ignas Dzermeika gimė 1927 m. rugpjūčio 30 d. Igno ir Elžbietos Dzermeikų šeimoje, Kreivėnų kaime, Liubavo parapijoje, Kalvarijos apskr. (dabar – Rūdelės vlsč., Suvalkų apskr.).
1927 m. – tai oficiali data, kuri Igną Dzermeiką lydėjo visą gyvenimą, – visuose jo dokumentuose aptiksime šiuos metus, tačiau yra šaltinių, pateikiančių, kad tikra kunigo gimimo data gali būti 1921-ieji metai. Apie tai užsimena pats Ignas, aprašydamas savo ir visos giminės istoriją. Jis turėjo vyresnįjį brolį Juozą, gimusį 1917 m., kuris Igno krikštynų dieną buvo 4-erių metų. Anais laikais kūdikis pirmiausia buvo krikštijamas, o tik vėliau užrašomas valsčiuje. Pasienyje keitėsi valdžia, buvo suirutė… Spėjama, kad metrikuose galėjo įsivelti klaida – ir vietoj 21 užrašyta 27 metai. Yra ir kitas teiginys, neva tėvai tyčia “pajaunino” sūnų, kad jis nebūtų paimtas į kariuomenę (vykstant II pasauliniam karui Ignui galėję būti apie 20 metų.)
Ignas augo labai sunkiais pokario, tarpukario laikais Lenkijos-Lietuvos pasienyje. Vaikinas buvo gabus, turėjo labai gerą klausą ir skambų balsą, mėgo gėles, pats siuvo, drožinėjo, piešė, siuvinėjo… Bet mokslintis per daug nebuvo kada – pirmiausia reikėjo padėti tėvams ūkyje. Be to, netrukus kilo II pasaulinis karas, prasidėjo represijos…
Ignas labai gerbė savo tėvus – tėvą Igną, lietuvį, ir motiną Elžbietą – lenkę. Jis, ar rašydamas šeimos istoriją, ar vėliau duodamas interviu žurnalistams, visada su pagarba prisimindavo savo gimdytojus, pažymėdamas tėvo lietuvišką būdą – darbštumą, ramumą, teisingumą ir lenkės motinos pamaldumą, gerumą, bet ir griežtumą.
Tėvai buvo gana pasiturintys ūkininkai. Gyvendami Lenkijos-Lietuvos pasienyje neišvengė įvairių neramumų, matė Lenkijos-Lietuvos sienų perkėlimą: per jų laukus ėjo Fošo linija (1919 m.), vėliau (1920 m.) Kerzono siena… Dzermeikų šeima neišvengė iškėlimo į Lietuvą (Žynių k., Vilkaviškio apskr.; Žiežmariai, Trakų apskr.) už tai, kad tėvas pats skaitė ir kitiems platino lietuvišką spaudą. Sugrįžę po karo negandų, Igno tėvai buvo priversti atstatinėti suniokotus namus…
Ignas Dzermeika, grįžęs į tėviškę, po II pasaulinio karo įstojo į Suvalkų licėjų – gimnaziją.
Baigęs Suvalkų licėjų ir išlaikęs brandos egzaminus Olštino bendrojo lavinimo licėjuje, Ignas Dzermeika įstojo į Lomžos kunigų seminariją.
1953 m. birželio 21 d. jaunas Dzermeika priėmė kunigo šventimus.
Nuo 1953 metų kun. Ignas dirbo vikaru Rosochate ir Staviski parapijose, mokė tikybos Ostrolenkos gen. J. Bemo licėjuje. Iki 1967 m. tarnavo vikaru Lomžos Šv. Mykolo Arkangelo (katedros) parapijoje.
Po kunigo Antano Šuminsko mirties Lomžos vyskupas Česlovas Falkovskis 1967 m. birželio 13 d. kunigą I. Dzermeiką paskyrė Punsko parapijos klebonu. Į Punską kun. Dzermeika atvyko birželio 18 d. ir šiai parapijai tarnavo iki 1993 m.
Kunigas Dzermeika, tarnaudamas klebonu Punsko parapijoje, kur tuomet gyveno ir vis tebegyvena dvi tautos – lietuviai ir lenkai, labai dažnai kartodavo, lyg vykdydamas pal. J. Matulaičio mokymą:
“Manau, kad jeigu būsiu geras ganytojas, tai tapsiu naudingas tiek lietuviams, tiek lenkams. Laikausi tokio ryžto ir dažnai kartoju parapijiečiams, kad politikai ir tautiniams reikalams jie turi savo veikėjus. Aš turiu mokyti meilės Dievui ir artimiesiems.”
KLEBONAS
Atvykęs į Punską 1967 metais, kunigas Ignas Dzermeika ėmėsi aktyvinti parapijos tikinčiųjų veiklą. Pradėjo remontuoti bažnyčios išorę ir perdažė šventovės vidų. Šiuolaikiniams tautinių lietuviškų juostų raštams šablonus klebonas Dzermeika pargabeno iš Lietuvos. Sutvarkė bažnyčios aplinką, – apsodino medžiais, krūmais, gėlėmis.
Kunigas Dzermeika suprato, kad reikia akcentuoti parapijos lietuviškumą ne tik bažnyčios puošyboje, bet visų pirma puoselėti dvasines vertybes. Jau 1968 metais pas Čenstakavos garsųjį tapytoją Boleslovą Rutkovskį užsakė Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslą – tikslią Vilniaus originalo kopiją, kuris iškilmingai buvo priimtas į Punsko bažnyčią tų pačių metų liepos 30 d.
Pirmoji šv. Komunija 1967-1970 m.
Punsko parapijoje visuomet lankydavosi daug garbių svečių. Daug kas atsimena vyskupo Mikalojaus Sasinovskio vizitaciją parapijoje 1976-aisiais metais. Virš pagrindinių bažnyčios durų buvo pritvirtintas užrašas: BENEDICTUS QUI VENIT IN NOMINE DOMINI – Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu... Parapijiečiai priėmė jį labai iškilmingai ir garbingai.
Klebonas Ignas Dzermeika pats mėgo giedoti, dainuoti, žavėjosi lietuviškomis giesmėmis, tad rėmė ir Punsko didįjį bažnytinį chorą.
Kun. Klebono Dzermeikos iniciatyva buvo suburtas ir jaunimo choras, kuris giedodavo rytinėse šv. Mišiose. Žemiau nuotraukoje: jaunimas kartu su bažnytiniu choru, vargonininku G. Parakevičiumi ir kun. A. Žukausku.
Atėjęs į Punską klebonauti, kunigas Dzermeika turėjo pasistatyti naują kleboniją, nes senoji klebonija per karą sudegė ir visi kunigai glaudėsi vikariate (dabartiniame muziejuje „Senoji klebonija“). Nuotraukoje – dabartinė klebonija apie 1973-uosius. Klebonijos šeimininko – kun. Igno Dzermeikos kieme visuomet žydėjo margaspalvės gėlės ir ganėsi ne tik vištos, bet ir povas…
“Prabėgo 20 metų… Punsko parapijiečiai niekada nereiškė pretenzijų ar nepasitenkinimo. Džiaugiausi kartu su jais kiekvienu naujagimiu. Nuo mažens mokiau juos melstis lietuviškai, su džiaugsmu rengiau pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai. Vyresniuosius rengiau priimti Sutvirtinimo sakramentą ir teikiau Santuokos sakramentą. Kiek laimės man suteikdavo kiekviena jauna lietuviška šeima! Vyresniuosius ir ligonius stengiausi paruošti laimingam gyvenimo baigimui.
Stengiausi daryti viską, ką galėjau, kad ši tauta neprarastų tikėjimo ir savo lietuviškos tapatybės. Punskiečiai – parapijiečiai – atsidėkodavo savo nuoširdumu, pagarba ir meile.”
Kleb. kun. Ignas Dzermeika, 1986 m.
PROCESIJOS
Klebonui Punsko parapijoje ypač rūpėjo akcentuoti lietuvių tradicijas – jis pirmasis kaimuose organizavo derlinių vainikų pynimą Žolinėms, rengė iškilmingas procesijas, įtaisė tautinius drabužius jaunimui (užsakė pas vietines audėjas Dzemionienę ir Cibulskienę audinius, pas siuvėjas – drabužių siuvimą)…
ŠVENTKELIONĖS
Klebonas Ignas Dzermeika suorganizavo keletą labai reikšmingų šventkelionių. Svarbiausia buvo išvyka pas šv. Tėvą Joną Paulių II. Kitos žymesnės piligriminės kelionės – į Lietuvos 600-ąjį Krikšto priėmimo jubiliejų į Varšuvą, šventkelionė į Čenstakavą, keletas išvykų su parapijiečiais į Lietuvą (Kauną, Vilnių) komunizmo laikais.
1987 m. birželio 14 d. Varšuvoje šv. Tėvas Jonas Paulius II savo piligriminės kelionės į tėvynę metu aukojo šv. Mišias. Tarp susirinkusiųjų piligrimų popiežių pasveikino ir Lenkijos lietuvių atstovai. Tautiškai pasipuošę punskiečiai, su klebonu kun. Ignu Dzermeika priekyje, ėjo kartu su iš visų Lenkijos kampelių atvykusiais katalikais iškilmingoje eisenoje. Lietuviai išsiskyrė transparantu su lotynišku užrašu “Lituania” bei koplytstulpiu, įamžinančiu krikščioniškosios Lietuvos 600-metį.
Tais pačiais metais keliolikos asmenų delegacija iš Punsko parapijos dalyvavo Lietuvos krikščionybės 600-mečio minėjime bei pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos iškilmėse Romoje.
BENDRAVIMAS
Klebonas Ignas Dzermeika mėgo bendrauti su savo parapijiečiais. Jis stengėsi išklausyti ir spręsti lietuvių ir lenkų sielovados problemas. Beje, skaitant įvairius straipsnius, klausant a. a. kunigo išlikusių pasakojimų, susidaro įspūdis, kad labiau buvo palankus lietuviams. Klebonijos sode parapijiečiai susirinkdavo įvairiomis progomis, pvz., Pirmosios komunijos, Sutvirtinimo sakramento švenčių ar po atlaidų… Kunigas puoselėjo ir kaimo tradicijas – pavasarį vykdavo į kaimus šventinti žemės…
Klebonas Ignas Dzermeika rengdavo vaišes ir pabendravimą parapijos seneliams. Žemiau nuotraukoje – prie klebonijos svirnelio (apie 1970-uosius metus).
AUKSO KNYGA
Išliko Punsko parapijos 1975-1993 m. “Aukso knyga”, kurioje įsirašė keli šimtai garbių svečių – žymių kunigų, vyskupų, profesorių, žurnalistų, gydytojų, artistų, poetų, jaunimo grupių iš įvairiausių pasaulio šalių – ne tik Europos (Vokietijos, Anglijos, Italijos, Lietuvos, Lenkijos), bet ir Australijos, Šiaurės bei Pietų Amerikos…
KUN. IGNO DZERMEIKOS KUNIGYSTĖ
Išliko nemažai klebono Igno Dzermeikos korespondencijos – gautų laiškų ir išsiųstų laiškų kopijų. Kunigas rašydavo vyskupams, kunigams, pasauliečiams parapijos ir bažnyčios reikalais, dažnai iškeldamas įvairias iniciatyvas.
STRAIPSNIAI
Klebonas Dzermeika paliko mums nemažai istorinės medžiagos apie Punsko parapiją, Punsko-Seinų kraštą. Yra taip pat parašęs išsamų pasakojimą apie savo giminę – ištyrinėjo savo prosenelių ir senelių istoriją, smulkiai išdėstė savo tėvų likimus. Beje, pats apie save nedaug užsimena.
Tiems, kurie Igno Dzermeikos nepažino arba mažai prisimena, koks tai buvo žmogus, – šiandien gali praversti įvairių autorių parašyti straipsniai apie ano meto Punsko parapiją, bažnyčią, apie šį kraštą ir jo istoriją, apie lietuvių-lenkų santykius. Skaitydami juos, galime įsitikinti, kad Dzermeika niekada nepaniekino ir nešmeižė lietuvių tautos, priešingai – dažnai pristatydavo ją kaip pavyzdį lenkams.
Klebonas Dzermeika turėjo neeilinių gabumų įdomiam tekstų rašymui. Buvo uolus pamokslininkas, pasakorius: iškalbus, dažnai savo mintis reikšdavo su humoro jausmu, tačiau ir griežčiau, jei tekdavo ką nors pamokyti, perspėti.
Pateikiame keleto straipsnių ištraukas:
“Šį kartą lietuviai ne tik dalyvavo šv. Mišiose. Eucharistinės procesijos, vainikuojančios Kongresą, kelyje susirinkę žmonės ypač karštai ir ilgai plojo, išvydę tarp kitų Lenkijos kraštų delegacijų žygiuojančią keliasdešimties pasipuošusių tautiniais drabužiais lietuvių grupę, kuri išdidžiai nešė transparantą su užrašu “Lituania”. Ne “Litwa” ar “Lietuva”, bet būtent su lotynišku užrašu ėjo šios didžiausios šalyje religinės šventės eisenoje. Grupės priekyje žygiavo pagyvenęs kunigas, pasipuošęs prelato purpura. Ypatingų plojimų lietuviai sulaukė, kuomet trumpam sustojo prie Tūkstantmečio primo ir Adomo Mickevičiaus paminklų Varšuvoje (…)
Taigi 600 metų Lietuvos krikšto jubiliejaus proga mūsų broliai lietuviai, atvykę iš Lenkijos šiaurės rytų dalies, ne tik susitiko su šv. Tėvu, bet išvis priminė visiems piliečiams apie save.”
Krzysztof Gołębiowski, 600-lecie chrystianizacji. „W Puńsku – u polskich Litwinów“
“…kuomet 1967 m. tapau šios parapijos klebonu, – mane čia nukreipęs Lomžos vyskupas pats nežinojo, ar aš lietuvis, ar lenkas. Maža to – aš pats šito lig šiol nežinau. Mano motina buvo lenkė, patriotė. Mano tėvas buvo lietuvis, patriotas. Todėl dažnai kartoju, kad lenkus myliu kaip savo motiną, o lietuvius – gerbiu kaip savo tėvą. (…)
…tada parengiau “stiprų pasirodymą”. Sekmadienį pamokslo metu pasakiau: Nebūsiu čia lietuvis. Bažnyčioje žmonės nuščiuvo, o po akimirkos kažkuri lietuvė moterėlė neištvėrus sušuko: O Dieve! Tačiau tuojau pridūriau: Bet nebūsiu čia ir lenkas! O jūs melskitės, kad būčiau jums geras ganytojas.”
Kun. Ignas Dzermeika kalbasi su Krzysztofu Renik, „Nie jestem Litwinem, nie jestem Polakiem“, „Przegląd Powszechny“, 7/8/90
“Punskas – tai lietuviai. Taigi turistai važiuoja juos pamatyti – kaip jie atrodo, ar siauraakiai, ar rausvaplaukiai… Štai atvažiuoja ekskursija iš Krokuvos ir turistai klausia: Kunige, o kaip jūs tarp tų lietuvių?.. Ar tai tiesa, kad jie tokie baisūs, tokie laukiniai, be to – jie turi savo kalbą? Lietuvių kalbą? O tai jie nekalba lenkiškai? Moterėlė iš pirmo žvilgsnio – lyg ir inteligentė, o nežino, kad lietuviai turi savo kalbą. Tada jau aš pradedu savo rimtą paskaitą: Tai, ponia, nežinote, kad lietuviai turi savo kalbą? Ir tai kokią! Taigi juk Adomas su Ieva rojuje kalbėjo lietuviškai! – Negali būti! Tada kalbu “Sveika, Marija” lietuviškai – o moteriškė nustebus, kad tai ne slavų kalba. Nieko slaviško joje nėra, nes juk tai seniausia kalba… Galima pajuokauti, bet jei rimtai – lietuvių kalba yra viena seniausių kalbų ir šiandien, kas nori pažinti sanskritą, stengiasi mokytis lietuvių kalbos. Va, iš Mediolano atvažiavo profesorius su savo studentais į Punską, kad išmoktų lietuvių kalbos. Jis norėjo, kad jie įsivaizduotų, kaip galėjo skambėti sanskritas, nes lietuvių kalba – kuo puikiausias įvadas į senovės kalbą. Ir mokėsi jie čia tos lietuvių kalbos, gyvendami pas mūsų ūkininkus, kurie vien lietuviškai ir tekalba.”
Kun. Ignas Dzermeika kalbasi su Andrzeju Madeju OMI, mėnraštis “W drodze” 5 (165), 1987
Amžinoji šventosios vergystės knyga
Storame sąsiuvinyje kun. Ignas Dzermeika gana dalykiškai aprašo Punsko parapiją nuo jos įkūrimo iki 1967 metų, kuomet jis buvo Lomžos vyskupo paskirtas tarnauti klebonu. Čia yra informacijų apie tarnavusius kunigus, bažnyčios statybą, parapijos problemas. Prelatas pasakoja, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis pradėjo šeimininkauti Punsko parapijoje.
Po klebono Šuminsko mirties vyskupas, prašant Punsko parapijiečiams, 1967 m. birželio 18 d. klebonu skyrė kun. Igną Dzermeiką. Štai ką rado naujas klebonas, atvykęs 1967 metais į Punską:
“Bažnyčia paskutinį kartą buvo remontuota ir dažyta prieš karą, klebonaujant kun. A. Žieviui. Šventovės būklė tokia, kad būtinas kapitalinis remontas. Langai vainikuose užkalti lentomis, atbrailos numuštos, bokšteliai visiškai surūdiję. Stogas kiauras. Viduje bažnyčia labai purvina, nuo sienų nusilupęs tinkas, atkritę atbrailos. Didysis altorius atrodo lyg supelijęs, pilkšvos spalvos. Būtinas didysis stogo remontas. Reikia impregnuoti medieną, – kitaip po kelerių metų ji visiškai supus.
Punsko kleboniją sudegino vokiečių kareiviai 1941 metais. Klebonas gyveno kartu su vikarais vikariate. Klebono ir kunigų gyvenimo sąlygos labai sunkios. Nėra jokių patogumų; sudūlėję sienos nesaugo nuo Suvalkijos šaltos žiemos. Visame name įsisiurbusi drėgmė. O valstybės valdžia dar nedavė leidimo statyti naują kleboniją.
Ūkiniai pastatai sudegė kartu su klebonija 1941 m. birželį. Klebonas A. Žievys nupirko senus žydų pastatus ir pastatė medinį tvartelį ir kuoną. Jie buvo apdengti skiedromis. Dabar reikėjo juos perdengti, nes sudūlijusias skiedras vėjas nulupinėjo. Prie klebonijos stovėjo keletas būdelių, dar šiaudais dengtų, kur buvo kaupiamos malkos kurui ir kiti rakandai. Jos labai gadino bažnyčios aplinką.
Punsko miestelis – tai keletas senų medinių žydų namų, stovinčių Mickevičiaus gatvėje. Padoriausiuose pastatuose įsikūręs Punsko valsčius, pagrindinė mokykla ir Lietuvių kultūros namai bei milicijos nuovada. Punsko pagrindinė gatvė grįsta akmenimis. Ir nors pavadinta garsaus poeto vardu, visuomet skendėjo purve, nebuvo dar šaligatvių. Bažnyčios aikštėje ūkininkai suvažiuodavo arkliais, palikdavo vežimus, todėl ir čia visuomet būdavo nešvaru. Daug bėdos su aikštės valymu turėjo zakristijonas, nes tai jo pareiga buvo visą aikštę išvalyti. Per aikštę eidami žmonės prinešdavo ir į bažnyčią purvo. Zakristijonas turėjo pats valyti ir šventovę.
Punsko parapijoje yra dvejos kapinės. Senosios – prie kelio į Ožkinius, kur yra XVIII a. koplyčia, kurioje palaidotas bažnyčios statytojas kun. Jonkaitis. Šios kapinės neaptvertos, apaugę krūmais. Kitos kapinės, vadinamos naujosiomis, yra Trakiškių kaime, įkurtos kun. Norkaus. Šis klebonas čia pastatė nuostabią koplyčią. Nors naujos kapinės aptvertos akmenine tvora, yra vietų, kur ji apgriuvus ir reikalauja atstatymo. (…)”
Kleb. kun. Ignas Dzermeika
PANAUDOTA ARCHYVINĖ MEDŽIAGA IŠ KUN. IGNO DZERMEIKOS
ASMENINIO ARCHYVO
2015 m.
Kreivėnai-Punskas
Parengė Božena Bobinienė
Ačių