Jėzus kalbėjo savo mokiniams: [„Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę! Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“.]
„Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad, kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.
[Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“ Viešpats atsakė: „Koks užvaizdas tiek ištikimas ir sumanus, kad šeimininkas galėtų jį paskirti vadovauti šeimynai ir savo metu ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visos nuosavybės. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’ ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Šeimininkas jį žiauriai nubaus, ir jam teks neištikimųjų likimas.
Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino šeimininko valios, kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“.] Evangelija Lk 12, [32–34]. 35–40. [41–48]
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ
Paskutinių laikų Dievo tauta yra mažoji kaimenė. Nepaisant jos mažumo, neturto ir nereikšmingumo, ji gaus Tėvo karalystę, nes ji gyvena Tėvo meile ir priklauso Tėvui. Tėvo meilė garantuoja Dievo karalystės paveldą, nes kas gi atskirs nuo Dievo meilės (plg. Rom 8,35). Ji turi niekuo kitu nesirūpinti – tik Dievo Karalyste ir būtent – be baimės.
Kaip atsakydama mažoji kaimenė turi atitinkamai elgtis – krauti nenykstantį lobį danguje. Šis krovimas yra pasiekiamas per išmaldą. Išmalda yra glaudžiai susieta su malda ir pasninku plačiąja prasme. Įdomiausia, kad taip kraunamas turtas nepasensta, nesugenda, nėra vagiamas – jis lieka visada vertingas. Į ką žmogus yra linkęs, tam priklauso jo širdis. Kur žmogus krauna savo turtus, ten jo širdis: jei žemėje – tai žemėje, jei danguj pas Dievą – tai danguj. Galima ir stipriau pasakyti: kuo žmogus labiausiai pasitiki, tas ir yra jo Dievas.
Jei žmogus nori krauti lobį danguje, jis turi taip gyventi, kad budėtų ir lauktų Jėzaus atėjimo. Toks žmogus žiūri į žemišką Jėzaus veikimą ir laukia Jo atėjimo. Jis tarsi plauktų valtimi į ateitį, stebėdamas paliktus pėdsakus. Toks žmogus yra laukiantis savo šeimininko tarnas. Šis tarnas stovi visada pasirengęs ir tinkamai kelionei, darbui ar kovai apsirengęs su „sujuostomis strėnomis ir uždegtais žiburiais“ prie durų, kad kai tik šeimininkas pabels nakties valandą, jis iš karto atidarys ir eis kartu, kur šeimininkas nori. O šeimininkas tikrai jau stovi prie durų ir beldžia (plg. Apr 3,20). Ar jo tarnas girdi šį beldimą? O gal jis vis dar miega? (plg. Lk 22,46). Budinimuisi, rengimuisi ir žiburio degimui nebus laiko, kai ateis šeimininkas. Labiausiai nesitikima šeimininko atėjimo prieš pat aušrą, „antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu“, kai labai sunku nemiegoti. Palaiminti, kurie tuomet liks budintys. Tokiam tarnui pats šeimininkas patarnaus.
Mes žinome, kad Viešpats vieną kartą grįš, bet nežinome, kada. Jei žinotume, būtume ramūs ir lauktume tos valandos ir galbūt būtų dar blogiau, nes nelaukimas ir apsileidimas padarytų mus labai tingius ir svetimus mūsų šeimininkui. Bet dabar visada turime laukti ir budėti pasirengę, ir kai tik išgirsime brazdėjimą ir čežėjimą, tarsi vagies tylų laužimąsi, būkime budrūs ir pasitikime savo šeimininką.
Petras, kaip apaštalų galva, klausia, ar tokia atsakomybė skirta visiems tikintiesiems, ar tik apaštalams, tiems, kurie turi specialią tarnystę. Būtent tai ir turi omenyje Jėzus: bus pareikalauta pagal patikėtas užduotis. Jei esama užvaizdo, vyriausiojo tarno, tai jis turi ištikimai elgtis, kaip jam ir įsakyta. Jo sumanumas pasireiškia nuolatiniu šeimininko laukimu, kad šis staiga grįš ir tuojau pareikalaus ataskaitos. Tarnas netampa šeimininku, kol jo šeimininkas išvykęs. Tarnas yra tik jam patikėtų Dievo paslapčių prižiūrėtojas. To turi niekada nepamiršti ir nedaryti dvasiniame gyvenime „atostogų“, manydamas, jog jo šeimininkas neskuba grįžti. Ir jei tarnas nežinotų savo šeimininko valios, jis, nors ir bus mažiau plakamas, bet vis tiek neišsisuks nuo ataskaitos. O kaip tada svarbu pajusti, ko šeimininkas nori, kad net ir nežinodamas tarnas elgtųsi pagal jo valią! (Bernardinai.lt archyvas)