(Tęsinys)
Kun. A. Petrauskas suprato, kad be kurijos vadovybės leidimo nieko nebus galima pradėti. Vyskupas buvo davęs leidimą lietuviškas pamaldas atnašauti šv. Pranciškaus bažnyčioje. Kažkaip nepatogu šiuo klausimu vėl eiti pas Varšuvos vyskupijos valdytoją. A. Petrauskas pas jį prašyti lietuviškų pamaldų išsiuntė lietuvaites. Vyskupas merginas nuoširdžiai priėmė, pažadėjo patenkinti jų prašymą, jei bus atitinkamai daug norinčiųjų lietuviškai melstis.
Kun. A. Petrauskas savo prisiminimuose rašo: „Dabar man antrą kartą užėjus, pirmas jo klausimas buvo: – „Na, o kaip su lietuviškomis pamaldomis? Ar daug suradote norinčių jose dalyvauti?“ – Netoli šešių šimtų susirašiusių, bet labai daug dar likosi neapeitų, kurių nežinome adreso, arba negalėjome pasiekti per tolumą – paaiškinau. – Bet Jūsų Ekscelencija, aš šiandie ateinu jau su nauju prašymu – pradėjau, norėdamas užvesti kalbą apie žadamąją mums kunigaikštienės bažnytėlę.
– „O ko dar norėsite?“ – maloniai paklausė vyskupas. Čia aš ir pradedu pasakoti visą istoriją apie Moniuškos gatvėje esančią bažnytėlę. Kaip ji patogioje vietoje – pačiame miesto centre, kaip tik tenai, kur daugiausiai lietuviai susispietę. Kaip patogu būsią vieniems skyrium turėti savo bažnytėlę: niekam nepareisime į kelią, nebus jokių nesusipratimų. Dabar ji jau dveji metai uždara, ar ne geriau, jei joje eis Dievo garbė, kaip seniau ėjusi?
– „Taip, tai taip! – paklausęs mano dėstymų, tarė vyskupas – bet ar žinote, kad tenai nuo to laiko, kada kunigaikštienė paėmė ją į savo rankas, jau visa eilė kunigų perėjo, ir nė vienas negali sušilti vietoje. Ar jūs esate tikri, kad ir jūs nelaukia toks pats likimas, kaip anų visų?“ –
Į tai, žinoma, nieko aiškaus aš atsakyti vyskupui negalėjau. Juo labiau, kad aš nepažinojau nė kunigaikštienės, nė tų kunigų, kurie prieš mane šią bažnytėlę buvo valdę. Todėl pakraipiau galva ir sakau: – Ekscelencija! Duoda labai geromis sąlygomis. Žada pati visas išlaidas padengti. Kapelionui duoti šiokį tokį išlaikymą. Tarnautojus apmokėti. Bažnyčiai šviesą, kurą ir savo kaštais pataisymą. Jei šitiek žada, kodėl neimti? – Negalėsime išlaikyti dėl kurių nors dalykų, tai tuomet šv. Pranciškaus bažnyčia mums visuomet bus atdara!
– Tiesą sakai. Pabandyti galima. Jei kunigaikštienė tiek jums žada, tai nėra ką, imkite, aš visiškai jums pritariu.“
Pasirodė, kad vyskupo žodžio neužteko. Jis, atrodo, nenorėjo imtis atsakomybės. Reikalingas buvo kurijos kapitulos sprendimas. A. Petrauskas buvo pakviestas į kapitulos posėdį. Posėdžiui vadovauja vyskupas Rūškys. Jis pranešė susirinkusiems, kad lietuvių prašymas turėti lietuviškas pamaldas šv. Pranciškaus bažnyčioje yra patenkinamas. Leidžiama šioje bažnyčioje atnašauti lietuviškas pamaldas atliekamu nuo kitų pamaldų laiku. Apie kunigaikštienės Radvilienės koplytėlę neužsiminė nei žodžio. Kun. Petrauskas paklausė, ar Kūdikėlio Jėzaus bažnytėlėje nebus galima laikyti lietuviškų pamaldų. Vyskupas atsakė, kad Kūdikėlio Jėzaus koplytėlė nepriklauso kurijai. Pridūrė, kad jeigu kunigaikštienė Radvilienė leidžia, tai jis nėra prieš. Kun. A. Petrauskas gavo daugiau, negu galėjo tikėtis. Dabar buvo galima laikyti lietuviškas pamaldas dviejose bažnyčiose: šv. Pranciškaus ir Kūdikėlio Jėzaus. Jei kunigaikštienė pakeis savo sprendimą, Dievą bus galima garbinti lietuvių kalba šv. Pranciškaus bažnyčioje.
Gavęs kurijos valdžios oficialų leidimą laikyti lietuviams pamaldas, A. Petrauskas nudrožė tiesiai pas kunigaikštienę. Pasirodo, ji buvo su vyskupu susitikusi ir viską aptarė. Ji liepė vienam iš savo tarnų paimti bažnyčios raktus ir perduoti visą posesiją kunigo valdžiai. Remonto pradžiai įteikė jam 500 rublių, pažadėjo apmokėti visas sąskaitas.
Padėkojęs kunigaikštienei už dovaną, Petrauskas nuskubėjo prie bažnytėlės. „Įeiname pro pirmąsias duris, – prisimena jis. – Prieš mus siauras karidoriukas, vedąs skersai visą trobą ir gale baigiąsis trepais, į viršų, į sargo gyvenimą. Iš karidoriuko čia pat vienos durys, kuriomis įeinama į gana didelę salę ir į dešinę pasukus randi trepus į aukštą, į kunigo gyvenimą, kuris turi, rodos, tris kambarius ir priešinę. Antrosios durys iš karidoriaus veda į pačią bažnyčią. Bažnytėlė visa baltai dažyta: ir sienos, ir lubos, ir suolai, kurių abiem pusėm vienas prie kito pristatyta pilna bažnyčia nuo durų ligi pat altoriaus. Visai, kaip čionai Amerikoje. Altorius tiktai vienas, bet gražus. Iš dešiniojo šono ir per galą – viškos, chorui ar šiaip žmonėms sueiti. Gana erdvios – lengvai galėtų kelios dešimtys asmenų sutilpti. Iš kairiojo yra lyg koplytėlė, lyg koks sparnas, kuriame stovi klausykla. Taip pat yra ir sakykla ir vargonai. Keletas gražių elektriškų sietynų (žirandolių). Aplink visą bažnyčią elektrinės lempos. Prieš altorių ant vienos ir antros sienos įtaisyti stiprūs reflektoriai, kad nušviestų visą altorių. Už altoriaus zokristija. Bažnytinių parėdų yra įvairių spalvų ir visi tvarkoje, gražūs.
Rodos, tiek čionai buvo elektros, kad jokioje kitoje bažnyčioje negalima buvo tiek regėti, tačiau kunigaikštienė, duodama man tuos 500 rublių, ypač pažymėjo, kad dar daugiau reiktų duoti elektros.
Apžiūrėjęs viską, priėmiau iš pasiuntinio raktus, ir nuo tos valandos prisiėmiau ant savęs visą atsakomybę už bažnytėlę ir visą trobesį.“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl