Mamyte mylima,
Tu laim?s pasag?l?,
Mamyte, tu ? daina,
Tu ? mano pasak?l?.
Mamyte, tu šilta
Saulyt? dieną blausią,
Tu ? pievoj atrasta
Gelyt? raudoniausia.
Gal?čiau daug vard?
Tau šiandien sumanyti.
Gražesnio nerandu
Už mieląj? ? mamyt?.
(Ramut? Skučait?)
Mama, mamyte, mamute, mamytuke
Pačiais maloniausiais, mieliausiais žodžiais vadinama Mama ir kasdienyb?je, ir poezijos posmuose. Lietuva turi daug simbolini? Motin?. Baisiais laikais ? Mama ant rank? laikanti mirus? k?dik? ? maro metais ar Sibiro platyb?se. Spaudos draudimo laikotarpiu, šalia gabi? daraktori?, vaikus skaityti ir rašyti mok? ir Mama. Ji dažnai dailinink? piešiama kaip verpianti vilnas, palinkusi prie ratelio ir mokanti skaityti iš maldaknygi? bei rašyti šalia jos s?dint? s?n?, dukrą. Tai vaizduoja garsi Petro Rimšos skulpt?ra ?Lietuvos mokykla 1864-1904?.
Lietuvi? kalba nuostabiai skamba nuo senov?s. Užrašytos lopšin?s, kurios neturint rašto eidavo iš l?p? ? l?pas, išlaikydamos tą pat? unikal? melodingumą, skambumą, švelnumą iki ši? dien?. Užrašyta ir daug m?s? krašto lopšini?, ir Lietuvos kaimo moter? gimtąja kalba dainuojam? lopšini? migdant ar gydant sergant? vaiką.
Piešiama Mama, palinkusi prie lopšio (mezganti kojines, pirštines) ar vyg?je paguldžiusi k?dik?, Mama ? griebik? rugiapj?t?s metu, su gr?bliu rankose, gr?bianti ar vartanti šieną. Tuo ji graži, kad gyvenimo negandas nugalinti su daina ar dainuojanti, ni?niuojanti lopšines.
Mama, karo metais patyrusi sielvartą, išlydinti dažnai vienintel? s?n? ? peržegnojanti, jam laim?s ir sugr?žimo link?dama užantin ?siuvanti šventintos šv. Agotos duonut?s riekelę ar bent trupiniuką… Ir maldomis esanti su s?numi iki jo sugr?žimo. O jam negr?žus ? ieškanti. Suradusi nebijanti strib? plakim?, prib?ganti, pridengianti s?naus k?ną ir rizikuodama sava gyvybe, su skausmu širdyje garbingai laidojanti savo vienintel? žuvus? s?nel?, pasiaukojus? d?l tautos gerov?s. Tok? Motinos simbol? ? Mamą, ant rank? laikančią, prie širdies prispaudusią žuvus? s?nel? ? Lietuvos kareiv?l?, matome ir paminkle prie Lietuvos savanori? kap? Berznyko kapin?se.
M?s? kaimui artimiausią Mamą primena rašytojos Žemait?s portretas ? su skarele, paprastut?, kukli, darbšti, nuoširdi, kupina g?rio ir meil?s savo vaikams, savo tautai.
Kiek toki? Mam? mir? prieškariu ir pokariu, palikdamos našlaičius vaikučius ir jaunus našlius vyrus… Apie tai byloja daug pasak?: ?Sigut??, ?Elenyt? ir Joniukas?, Žemait?s, J. Bili?no k?riniai, poet? sukurtos eil?s…
M?s? krašte taip pat daug likdavo našlaiči?, kai tr?ko maisto, visur buvo gausios šeimos, tr?ko medik? prieži?ros, o kaimo moter?l?s ne visada sugeb?davo tinkamai pagelb?ti jaunajai gimdyvei. Apie tai pasakojo daug kas. Štai 91 met? Marijona Klimasarien? prisimena tokias kaimo bobeles, net žino j? pavardes, vardus. Jos dažniausiai apžad?jimais ir žolel?mis gyd? visokius susirgimus ir ateidavo taip pat pagelb?ti gimdant. Pasiruošimas buvo paprastas ? vanduo ir drob?. Vienoms pavykdavo, o kitoms, deja… Anais laikais likdavo daug našlaiči?, o šeimose gimdavo daug vaikuči? ? tiek, kiek Dievulis duodavo. Vieni užaugdavo sveiki, kiti neaugo, sirgdavo ir mirdavo mažyčiai arba ir pa?g?ję. ?gtel?ję priži?r?davo mažesnius, sykiu ganydami žąsis, avis, karvutes. O mama prie sunki? darb? buvo reikalinga ?kyje. Tai ne dabar, kai moteris jau dažniau prie vaik? ir tik troboje darbus atlieka, ? mano Marijona. Vaikai t?v? labai klaus?, gerb? juos, bijojo prie dur? pakabinto t?vo diržo. Paišdykauti visiems nor?josi, tokia kiekvieno vaiko prigimtis. Praganius žąsiukus lauk? suolas ir t?vo diržas… Prasikaltusius vaikus sl?p? motinos ilgas sijonas. T?vą Marijona pamena griežtą, o motinos paveikslas visada kupinas švelnumo, gerumo, jautrumo. Mama visada b?davo nuostabi užtar?ja ir guod?ja…
?Motinos meil? s?nui pilna begalinio švelnumo, pranokstančio visus kitus jos širdies jausmus. Jo neatv?sins savanaudiškumas, neatbaidys pavojus, nesusilpnins menkavertiškumas anei užgesins ned?kingumas. Ji paaukos savo patogumus, kad tik s?nui b?t? patogiau; ji atsisakys bet koki? malonum?, kad tik džiaugt?si jis; jo šlov? ir gerov? ją džiugiai svaigins; o jei ištikt? j? nelaim?, jis tapt? jai dar brangesnis; jei krist? ant jo vardo nešlov?s šeš?lis, ji vis tiek j? gint? ir myl?t?; ir net jei j? atstumt? visas pasaulis, ji atstot? jam visą pasaul?? (Washington Irving).
Už savo gyvenimą, Mama, Tau d?kojam. Už viską Tau d?kojam, Mama.
Tu ? m?s? meil?, sąžin?, garb? ?
Tu ? obelis pavasarinio sodo?
Tu dar neprabilai. O aš juk pirmutin? tavo atrama,
Kol kambarys dar supasi, kol grindys traška?
Aš tavo pirmas žodis. Aš ? mama.
Pati pradžia ? ir pirmas šuolio taškas…
E. Pakutkien?