Mane traukė pasaulis

Tokijas, Niujorkas, Berlynas – pasaulio metropolijos, didžiausi miestai, verslo ir kultūros centrai, atrodo, paprastam Punsko žmogeliui – nepasiekiami. Tačiau jei turėtume tokią svajonę ir labai norėtume ją įgyvendinti – tai būtų visai realu. Vienų svajonės mažos ir paprastos, kitų – su užmoju, tiesiog egzotiškos. „Mane traukė pasaulis“, – besišypsodama sako mano pašnekovė. Čia ir slypi šios moters pradėta rašyti gyvenimo istorija, susijusi su Japonijos sakuromis, Niujorko The Metropolitan Museum of Art, Vokietijos sostine, žadančia naujas perspektyvas. Be abejo, didieji tikslai siejasi su nemažais išsižadėjimais, užsispyrimu ir sunkiu darbu. Tačiau tai ne atbaido, o skatina siekti vis ko nors naujo. Apie visa tai pasakoja Rita Šliaužytė-Mann, kilusi iš Punsko krašto Kampuočių kaimo.

– Man baigiant licėjų nebuvo ypatingų galimybių, lengvatų išvažiuoti studijuoti į užsienį, – prasitaria Rita. – Tuomet ir studijuojančiam jaunimui nebuvo siūlomi mainai su kitomis šalimis, kaip kad yra dabar. O man be galo įdomu buvo patirti ką nauja. Be to, norėjau išmokti vokiečių kalbą, kurios Punsko mokyklose nemokyta. Atsimenu, jau tada daug punskiečių važinėdavo į Vokietiją užsidirbt ir pasakodavo, kad ten labai viskas sutvarkyta, žmonės gerai gyvena. Galbūt tai buvo viena priežasčių, kuri paskatino mane ryžtis tęsti mokslus Vokietijoje.

Rita pasiguodžia, kad, deja, Punsko licėjuje kai kurie mokytojai pasišaipydavo iš jos, kuomet ji užsimindavo apie svajonę studijuoti Vokietijoje. Tačiau Ritą tuo labiau toks požiūris skatino nepalūžti ir tyčia įvykdyti užsibrėžtą tikslą, nors jau galima buvo nuspėti, kad lengva ir paprasta nebus.

– Neslėpsiu, kad pradžia Vokietijoje buvo labai sunki, – pripažįsta Rita. – Laimė, pirmus metus labai man padėjo tėvai. Aš tada dirbau au pair*, nes tuomet tai buvo vienintelė galimybė greitu laiku išmokti kalbą. Vokiečių šeima, pas kurią gyvenau, buvo tikrai maloni, lyginant su išgirstomis istorijomis apie tai, kad au pair būna išnaudojamos, daug daugiau dirba, negu turėtų, o juk jos atvyksta į svetimą kraštą visų pirma, kad išmoktų kalbą ir pažintų šalį.

Tokiu būdu Rita, svajojanti „pabėgti“ iš Punsko, iš kaimo, pateko į panašaus dydžio kaimą, tik vokišką…

– Paskutinis autobusas iš Bonos į Heimerzheimą važiavo 8 valandą vakaro, taigi net neturėjau galimybių susitikt su kitomis merginomis, kurias pažinau vokiečių kalbos kursuose Bonoje. Buvau labai vieniša… Dažnai su ašaromis skambindavau namo. Tėvai buvo jau beveik apsisprendę mane susigrąžinti į Lenkiją, tačiau vis dar bandė perkalbėti, kad nepasiduočiau. Na, ir negrįžau.

Praėjus 10 mėnesių Rita vokiečių kalbą buvo išmokusi gana gerai ir sėkmingai išlaikė egzaminus į Bonos universitetą.

– Esu labai dėkinga mano šeimininkams, kurie kiekvieną rytą ant pusryčių stalo padėdavo man laikraštį su straipsniu, kurį vakare turėjau jiems vokiškai papasakoti. Be to, jie patarė klausyt radijo laidų ir skaityt knygas vien vokiškai, netgi jei ne viską suprantu. Tokie metodai buvo labai veiksmingi – greitai išmokau vokiečių kalbą ir pradėjau studijuoti Bonos universitete (Rheinische Friedrich-Wilhelms-Universität Bonn).

Atsidūrusi toli nuo namų, Rita turėjo staiga tapti labai savarankiška. Ne tik susitvarkyti studijų reikalus, bet ir pasirūpinti gyvenamąja vieta bei rasti darbą, kad galėtų normaliai funkcionuoti, nes juk tėvų siunčiamų pinigų neužtekdavo.

Beje, kai atrodo, kad viskas klostosi gerai – staiga užklumpa bėdos. Štai 2008 m. Rita patenka į avariją ir susilaužo stuburą.

– Mano angelas sargas vis dėlto budėjo ir po 4 operacijų bei beveik vienerių metų reabilitacijos galėjau pabaigti studijas. Be mano būsimo vyro Dennis-Jonathan Mann, kurį pažinau studijų metu, pagalbos tikrai nebūčiau taip greit atsigavus, – tvirtina Rita. Ir susimąsto: – Kiekvienas norim pasiekti savo tikslus. Kartais kelias būna lengvesnis, kartais sunkesnis, o kartais ir visiškai nepavyksta. Bet svarbu suklupus vėl atsistot ir žengti į priekį…

Ir Rita, nors suklupus, pasikėlė ir ryžosi žengti toliau.

Jos pasirinkta kryptis – Rytų tautų meno istorija, nors ką tik įstojusi į Rheinische-Friedrich-Wilhelms universitetą Bonoje buvo pradėjusi studijuoti japonologiją.

– Po kelių semestrų pakeičiau pagrindinę kryptį Rytų tautų meno istorija ir specializavausi japonų meno istorijoje, – paaiškina Rita. – Dar besimokydama Punsko licėjuje, labai domėjausi japonų kultūra, skaičiau japonų rašytojų, pvz., Mishima Yukio, Haruki Murakami, knygas. Manau, kad japonų tradicinis menas tinkamiausiai atskleidžia šios šalies mentalumą. Jokioje kitoje šalyje estetiškumo jausmas ir meno vertybės nėra taip giliai įsitvirtinusios žmonių kasdieniame gyvenime, kaip Japonijoje.

Svajonės apie Japoniją išsipildė. 2008 metais Rita išvyko į žydinčių vyšnių šalį ir gyveno ten pusę metų.

– Kas labiausiai pasiliko mano atminty? Būtent nepaprasti japonų vyšnių – sakurų sodai. Japonijoje auga apie 300 šių be galo gražių augalų rūšių. Jų žiedai įvairiausių atspalvių: nuo balkšvo iki rožinio ar net tamsiai raudono; sodai net raibuliuoja įvairiomis subtiliomis spalvomis. Neįmanoma šio grožio aprašyti! Sakura japonai žavisi nuo senų laikų, dėl to žydinčių vyšnių motyvas labai dažnas mene, literatūroje, poezijoje, dramoje. Žydinčios vyšnios – tai ne tik grožio simbolis. Japonai mato jose taip pat trapumą, nes žydi labai labai trumpai.

Japonija Ritą nustebino taip pat idealia tvarka.

– Gyvenau Tokijuje – keliasdešimties milijonų gyventojų metropolijoje, o gatvės – švarios ir tvarkingos. Japonai – pagarsėję estetai: jie kruopštūs, be galo vertina detales, skiria daug dėmesio smulkmenoms.

Rita priduria, kad japonai labai vertina ir gerbia kitus, puoselėja tarpusavio santykius.

– Šios šalies žmonės mandagūs, reikalui esant stengiasi padėti, patarnauti. Vokietijoje sakoma, kad klientas yra karalius, o Japonijoje – klientas yra tiesiog dievas! Čia ir paprasčiausias pirkinys bus idealiai supakuotas. Nesvarbu, ar tu nueisi į restoraną, ar parduotuvę, – visada būsi mandagiai aptarnautas, visi stengsis tau kiek galėdami padėti, – prisimena moteris.

Ritai patinka ir japoniškas maistas.

– Netiesa, kad japonai valgo vien tik sushi (Europoje sushi parduodamas dažnai labai „sueuropintas“: su majonezu bei kitais Japonijoje šiam patiekalui nevartojamais produktais). Jų meniu labai įvairus. Be abejo, populiariausi yra ryžiai. Aš išbandžiau įvairius patiekalus – net išdrįsau suvalgyti natto. Tai fermentuotos sojos pupelės, kurios fermentacijos metu išskiria daug gleivių, skleidžia specifinį kvapą. Mažai kas iš užsieniečių išdrįsta valgyti natto, dėl to mano draugai Japonijoje buvo sužavėti, kad aš jo ragavau, – pasakodama šypsosi.

Per pusmetį Japonijoje Rita patyrė neįprastų, kartais net kurioziškų dalykų.

– Dažniausiai Tokijo gyventojai po miestą važinėja dviračiais, traukiniais arba metro. Pastaruoju ir aš naudojausi, nors mane labai vargino toks keliavimo būdas. Ypač ryte ir po darbo, piko metu – kuomet visi grįžta namo. Važiuoji suspaustas vagone it silkė statinėje. Įdomu, kad piko valandomis savo darbą pradeda „žmonių grūdėjai” su baltom pirštinaitėm, kurie būtent “grūda” žmones į vagoną, kad kuo daugiau jų ten sutilptų… Japonams Tokijuje – tai normalu. Jie, stovėdami sugrūsti metro vagone, net ir miegoti gali, – tai prisimindama šypsosi Rita.

Be abejo, visi žinome, kad Japoniją reguliariai ištinka žemės drebėjimai. Ritai teko ir tai patirti.

– Gyvenant Tokijuje, man ne kartą teko naktį pabust dėl žemės drebėjimo, – prisimena Rita. – Japonai, aišku, yra prie to pripratę ir kartais visiškai į virpesius nereaguoja. O man plaukai ant galvos šiaušėsi, nes ne tik langai, bet ir indai, spintos virpėdavo. Dėl to mano vienas draugas nusivedė mane į Tokijo ugniagesių saugaus gyvenimo mokymo centrą (Tokyo Fire Department Life Safety Learning Center), kur per 2 minutes galima išgyventi kompiuterio simuliuotą 6,2 Richterio laipsnių žemės drebėjimą ir sužinoti, kaip reikia elgtis bei padėti kitiems prasidėjus drebėjimui. Baisu pagalvoti, kas Japoniją ištiko 2011 metais Tohoku regione. Tikėkimės, kad toks drebėjimas ir cunamis jau niekada nepasikartos ir kad Japonija po Fukušimos atominės elektrinės sprogimo greit atsisakys taip plačiai naudoti atominę energiją. 

Be Tokijo, Rita susipažino su Kioto miestu.

– Kioto miestas man paliko be galo didelį įspūdį. Tai viena iš buvusių senųjų Japonijos sostinių, pagrindinis Japonijos turizmo centras. Nenuostabu ir labai teisinga, kad Kioto senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą – čia vakarėjant vaikščiodama kai kuriomis senovinėmis gatvėmis retkarčiais susitikdavau tikrų tikriausią geišą**… – su kibirkštėlėmis akyse prisimena Rita. – O lankydama vieną iš šventovių pasijusdavau lyg persikėlusi į senąją Japoniją prieš kelis šimtus metų…

Tačiau Ritai, Rytų Azijos meno istorijos žinovei, didžiausią įspūdį paliko Tokijo nacionalinis muziejus.

– Tai seniausias ir didžiausias Japonijos muziejus! – žavisi muziejininkė. – Jame sukaupta per 100 eksponatų, kurie pripažinti Japonijos nacionaline vertybe. Lankant šį objektą, galima susipažinti su japonų istorija ir menu nuo ankstyviausiųjų laikų iki dvidešimtojo amžiaus. Galimybė visa tai pamatyti – mano viena didžiausių išsipildžiusių svajonių, – džiaugiasi Rita.

Gyvendama Japonijoje, moteris pramoko ir japonų kalbos.

– Be gimtosios lietuvių kalbos, lengvai susikalbu lenkiškai, vokiškai, angliškai, šiek tiek rusiškai. Galiu pasakyti, kad japonų kalba – pati sunkiausia kalba, kurios mokiausi. Vokiečių kalbą išmokau per 10 mėnesių ir iškart galėjau studijuoti. O Japonijoje gyvenau 6 mėnesius ir džiaugiausi, kad galėjau nors kiek susikalbėti su japonais, bent kalbant apie buitinius dalykus, – prisimena Rita. – Pats sunkiausias yra japonų raštas. Rašto sistema susideda iš trijų skirtingų sistemų: kinų hieroglifų, vadinamų kandži, ir dviejų skiemeninių rašto sistemų, vadinamų hiragana ir katakana. Be to, yra daug skirtumų tarp pagarbios, formalios ir neformalios kalbos. Šiuo metu japonų kalbą vartoju labai retai – tad jau daug ką užmiršau, – apgailestauja.

Ritos profesija susijusi su muziejais, galerijomis. Vokietijoje ji dirbo Reino krašto muziejuje (Rheinisches Landesmuseum) Bonoje, Rytų meno galerijoje ir meno aukcionų namuose Kolne, Bonos universiteto Oriento ir Azijos institute, Ernsto Maxo muziejuje Bruhlyje, Badeno muziejaus Meno ir kultūros skyriuje, Rytų ir šiuolaikinio meno galerijoje Karlsruhe. Atliko stažuotes Vokietijos Keramikos muziejuje Diuseldorfe, Azijos meno muziejuje Berlyne bei Japonijoje – Vokietijos Rytų Azijos kultūros draugijoje Tokijuje. Rita bendradarbiauja su įvairiomis su jos sritimi susijusiomis draugijomis Berlyne, Varšuvoje, Diuseldorfe, Karlsruhe. Yra daugelio publikacijų, paskaitų autorė, dalyvauja įvairiose konferencijose, mokymuose, menininkų susitikimuose. Kaip pati sako – muziejuose ir galerijose ji galėtų „sėdėti“ visą laiką.

– Darbas muziejuje yra nepaprastai įdomus ir įvairus: jis teikia galimybę per eksponatus tiesiogiai prisiliesti prie istorijos, žymių žmonių gyvenimo ir kūrybos, atveria plačias veiklos erdves, skatina naujų idėjų atsiradimą ir jų įkūnijimą. Mano, kaip muziejaus darbuotojos, pareigos – tai ne vien „sėdėjimas” vienoje vietoje, – tikina Rita. – Dirbdama Badisches Landesmuseum Karlsruhe (Vokietija) ir ruošdama parodas, kelis kartus lankiausi kituose Vokietijos bei Šveicarijos muziejuose. Dažnai dalyvauju konferencijose bei suvažiavimuose, skirtuose meno istorikams, nes tik tokiu būdu galima palaikyti ryšį su kitais muziejais, plėsti pažintis bei keistis informacija apie naujas gaires muzeologijoje.

Man labai pravertė 2010 m. išvyka į JAV (mano vyras tuomet studijavo vieną semestrą – 6 mėnesius – Niujorko universitete, o aš ten buvau beveik 3 mėnesius). Žinoma, daug laiko skyriau Niujorko meno muziejui (The Metropolitan Museum of Art). Galbūt jei suskaičiuočiau visas valandas, išeitų daugiau kaip savaitė nuolatinio muziejaus lankymo! Niujorko muziejaus kolekcijoje yra daugiau nei 2 milijonai eksponatų iš įvairių pasaulio šalių! – žavisi Rita.

Paklausus, kokį muziejų dar norėtų aplankyti, nedvejodama atsako:

– Būtinai norėčiau dar pamatyti Ermitažą, meno ir kultūros muziejų Sankt Peterburge Rusijoje. Ten – ir savaitės man būtų maža, – juokiasi.

Nors Rita apkeliavo nemažai kraštų (minėtoji Japonija, JAV, Italija, Šveicarija), savo gyvenimą susiejo su Vokietija.

– Pirmus 5 metus Vokietijoje jaučiausi kaip emigrantė, tačiau dabar, po 14 metų – jau niekas nepastebi, kad esu užsienietė, mat kalbu jau beveik be svetimo akcento, pritapau prie šios šalies gyvenimo ritmo. Manau, kad šiuo metu emigrantė labiau jausčiausi Lenkijoje ar Lietuvoje, – šypsosi.

– Pernai gavau Vokietijos pilietybę. Įgijau ją ne dėl to, kad ištekėjau, bet dėl to, kad pati to norėjau. Noriu būti pilnavertė pilietė ir turėti teisę balsuoti šalyje, kurioje gyvenu. Lenkijos pilietybę taip pat pasilikau. Turiu du pasus, bet nei vienas iš jų neatskleidžia to, kuo aš iš tikrųjų jaučiuosi: esu lietuvė, ir niekad niekam kitaip neprisistačiau, – tikina moteris. – Kai kuriems mano draugams buvo sunku suprasti, kodėl aš, gimusi Lenkijoje, prisistatau esanti lietuvė iš Punsko. Ir išvis – kas tas Punskas? Tik po mūsų sutuoktuvių, kurias šventėme Punske 2013 metais, mus čia aplankę draugai suprato, kuo šis kraštas toks ypatingas.

– Emigrantų Vokietijoje nemažai, bet pastebėjau, kad lietuvius vis dėlto labiau traukia Didžioji Britanija ir Airija. Vokietijoje gauti gerai mokamą darbą nėra taip lengva. Visų pirma sunku susitarti su didelius reikalavimus keliančiais darbdaviais. Pirmasis reikalavimas: geras vokiečių kalbos mokėjimas. Kitas dalykas, stabdantis masinį emigravimą į Vokietiją – gana aukštas pragyvenimo lygis, gana didelės butų nuomos kainos.

Paklausta, dėl ko, jos manymu, žmonės išvyksta iš savo gimtojo krašto, Rita atsako:

– Vieni emigruoja dėl finansinių priežasčių, kiti – ieškodami įdomesnių galimybių. Dažnai mėginama emigrantus vaizduoti kaip savo šaknims abejingus žmones, užmiršusius tėvynę. Mano manymu – mylėti ir vertinti savo šalį galima iš visų pasaulio kampų. Kur bebūtum, reikia atsiminti, kas yra tavo tikra tėvynė. Deja, kartais save išreikšti pavyksta tik svetur.

Išklausė Božena Bobinienė

Nuotraukos iš Ritos Šliaužytės-Mann albumo

 

*Au pair – tai tarptautinė kultūrinių mainų programa, pagal kurią merginos gali gyventi užsienio šeimose, prižiūrėdamos vaikus, tobulindamos užsienio kalbą ir susipažindamos su šalies įžymybėmis. Tai puikus būdas tapti nepriklausoma, savarankiška, pažinti tikrąjį užsienį, tokį, kokį jį mato vietiniai gyventojai, ir patirti tikrų tikriausią gyvenimo nuotykį!

**Geiša (jap. geisha – „menininkė“, tiksliau gei – menas + sha – žmogus) – japonų tradicinė artistė, linksminanti savo svečius šokiu, dainavimu, arbatos ceremonija, išmokyta gražaus elgesio, užsienio kalbų. Besimokanti geiša Tokijuje vadinama han’gyoku, Kiote – maiko, šokėja.