Šiomis dienomis sukanka 20 metų nuo Maskvos pučo, kurio sėkminga baigtis galėjo galutinai palaidoti dar 1990-ųjų kovą nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos siekius išsivaduoti iš sovietinės imperijos gniaužtų.
Oficialiai šis tris paras trukęs pasispardymas vadinamas Maskvos rugpjūčio puču. Vyresni lietuviai dar prisimena ir pagrindinių pučistų pavardes – Janajevą, Pugo, Kriučkovą ir Jazovą. Prisimena, kai per televiziją transliuotoje spaudos konferencijoje ypač drebėjo Janajevo rankos. Tarsi nekantrautų pakelti degtinės stiklinę už nesubyrėjusią Sovietų Sąjungą. Pralaimėjus pučistams, pasaulis gavo ženklą, kad Lietuvos nepriklausomybę pripažinti jau galima, kad… Rusija nesupyks. Tik po Maskvos pučo pasaulis pripažino Lietuvą.
Į pučo epicentrą buvo patekęs ir klaipėdietis sąjūdininkas Vytautas Urniežius, tada turėjęs susitikti su Rusijos demokratinėms jėgoms priklausiusia SSRS kareivių motinų komiteto prezidiumo nare išsiaiškinti, ką galima padaryti, jog būtų grąžinti lietuviai kareiviai, tebetarnavę sovietinėje armijoje. V. Urniežius pasakojo, jog tomis dienomis sužinojęs ir plačiau neskelbtą informaciją, kad GKČP jau buvo pasirūpinęs 200 tūkst. antrankių Jelcino komandai ir jai prijautusiems. „Esu įsitikinęs, kad dalis tų antrankių buvo skirta ir nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos politiniams bei visuomeniniams lyderiams“, – sako V. Urniežius. Lemtingojo pučo sūkuryje buvo ir klaipėdietis.
Parengta pagal ELTĄ