Skaičiuojame jau dvidešimtąjį rugpjūtį nuo neramiųjų 1991-ųjų. Dvidešimtąjį kartą minėsime Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjo, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Alytaus rinktinės kario savanorio Artūro Sakalausko žūtį. Jauno žmogaus, kuris laikydamasis priesaikos negailint jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę, 1991 m. rugpjūčio 21 d. buvo pakirstas klastingos okupanto kulkos.
Šia proga norėčiau dar kartą priminti trumpo, bet ryškiai sušvitusio A. Sakalausko gyvenimo faktus. A. Sakalauskas gimė 1963 metų spalio 22 dieną Alytuje. Nuo vaikystės jis mėgo klausytis savo senelio, 1919 metų Lietuvos savanorio Antano Letkausko prisiminimų apie to laikotarpio Lietuvą, skaityti senelio bibliotekoje esančią sovietų uždraustą tarpukario Lietuvos literatūrą.
Galbūt tai ir paskatino ryžtis dar paauglystėje išreikšti savo pilietinę poziciją. Artūro mama Genovaitė Sakalauskienė prisimena: „Besimokant šeštoje ar septintoje klasėje, į namus atėjo auklėtojas ir papasakojo, kad vasario 16-ąją Artūras su dviem klasės draugais buvo pastebėtas mokykloje klijuojantis trispalves vėliavėles ir raštelius „už laisvą Lietuvą“ ant kabinetų durų. Mokyklos direktorius ponas Baublys, nenorėdamas rizikuoti savo karjera, „išpūtė“ tą įvykį ir apie mokinių poelgį žinias perdavė Alytaus milicijos vaikų kambario poskyriui. Artūras, aš ir vyras buvome iškviesti į miliciją.“ Po šio įvykio A. Sakalauskas, pagal tuometinę tvarką, buvo įtrauktas į „Nepilnamečių nusikaltėlių įskaitą“.
Baigęs Alytaus 5-ąją vidurinę mokyklą, A. Sakalauskas bandė stoti į Žemės ūkio akademiją, tačiau pritrūko pusės stojamojo balo, tad metalo apdirbėjo-surinkėjo specialybę įgijo Alytaus 9-ojoje proftechninėje mokykloje. Iš pradžių dirbo šaltkalviu-surinkėju, vėliau – statybininku.
Sovietinė imperija ėmė silpnėti. 1991 m. sausį Artūras važiuodavo budėti į Vilnių, Kauną, Juragius, Sitkūnus. Po Sausio 13-osios Alytuje pradėjo kurtis Alytaus savanorių rinktinė (dabar – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos 1-oji rinktinė). A. Sakalauskas aktyviai įsitraukė į rinktinės darbą. Vienas jo draugų prisimena, kad paklaustas, kodėl stoja į savanorius, Artūras atsakė, jog taip nurodė širdis. Jis su dideliu užsidegimu lankė SKAT užsiėmimus, treniruotes, uoliai vykdė užduotis.
Rugpjūčio 19 d. trumpam aplankęs tuo metu ligoninėje gulėjusią mamą, A. Sakalauskas išvyko į Vilnių. Kaip prisimena Artūro mokyklos laikų draugas, savanoris Igoris Kvederavičius, tuo metu kartu budėjęs Vilniuje, pavojaus niekas nenujautė: „1991 m. rugpjūčio 21 d. budėjimą baigėme apie 18 valandą. Nuėjome pasistiprinti ir grįžome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Buvo tylus gražus vakaras, ir niekas net nenujautė gresiančios nelaimės. Artūras tada pasiūlė nueiti į 1-ą postą. Mes nuėjome. Ten šnekėjomės su tuo metu budėjusiais kariais. Buvo apie pusę vienuolikos vakaro. Pakėlę užtvarą kariai praleido kažkurio deputato automobilį, o paskui jį dideliu greičiu pravažiavo milicijos „uazikai“. Iš pradžių nieko nė nesupratom. Tik paskui pamatėm, kad jis nudažytas geltona spalva su mėlynom juostom. Ant jo šonų buvo užrašas „MILICIJA“. Kažkuris riktelėjo, kad tai „omonas“, ir nuleido užtvarą. Tada mes su Artūru perbėgom į kitą užtvaros pusę ir pradėjom ridenti ant kelio ežius, suvirintus iš storos armatūros ir geležinkelio bėgių. Tada aš Artūrui pasakiau: „Eime, jau baigėme“, o jis atsakė: „Tuoj eisime“. Aš nuėjau į mūsų pusę padėti ten buvusiems. Tada pasirodė tas „uazikas“. Mes jį sustabdėme ir pareikalavome, kad jo keleiviai išliptų lauk. Ten buvusieji mums nepakluso ir mes pabandėme jėga juos iš ten iškrapštyti. Jie bandė priešintis, ir tada prasidėjo susišaudymas.“ Viena šių kulkų su savimi nusinešė A. Sakalausko gyvybę…
Bėgantis laikas negali užgydyti netekties skausmo artimųjų širdyse. Kiekvienas rugpjūtis Artūrą Sakalauską pažinojusiųjų mintis sugrąžina į gražiausias kartu praleistas akimirkas. Mūsų Tautos istorijoje paskutinės Lietuvos okupacijos aukos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjo kario savanorio Artūro Sakalausko, kaip ir kitų, už Lietuvos laisvę atidavusių gyvybes didvyrių, pavardė amžiams liudys Lietuvos nepriklausomybės siekį.
Šie metai paskelbti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metais. Minėdami mūsų Tautai skaudžių įvykių sukaktis, prisimindami Lietuvos Laisvės gynėjus ir jų paaukotas gyvybes, ne tik pagerbkime šių didvyrių atminimą, bet ir nukreipkime žvilgsnius į savo Tautos ateitį. Kurkime Lietuvą, vadovaudamiesi tikrosiomis vertybėmis, kad dabarties ir ateities kartos mokėtų gerbti ir vertinti iškovotą nepriklausomybę, kad valstybė, už kurios laisvę sumokėta žmonių gyvybėmis, būtų saugi, teisinga, ori.
Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė,
LR Seimo narė,
Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė