Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais:
„Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti.
Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.
Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.
Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“.
Mt 22, 1–14
Kiti skaitiniai: Ts 11, 29–39a; Ps 40
Evangelijos skaitinį komentuoja Aidas Rudėnas
Šiandienėje Evangelijos pagal Matą ištraukoje girdime Kristų sakant dar vieną palyginimą, šįkart apie vestuvių svečius.
„Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’“ Taigi kalbama apie pokylį, amžinąjį pokylį, į kurį Viešpats nori pakviesti žmogų. Dangaus karalystės tematika Naujajame Testamente visada susijusi su Kristaus Asmeniu – Jis pats, įsikūnijęs, nukryžiuotas ir prisikėlęs, ateisiantis pasaulio pabaigoje, yra dangaus karalystė. Buvimas su Kristumi reiškia buvimą dangaus karalystėje. Šioje šviesoje karaliaus ir jo sūnaus figūros yra nuorodos į dangiškąjį Tėvą ir į Jo Sūnui – Kristui Tėvo skirtą išaukštinimą, į kurį žmogus yra pakviečiamas per išganymo įvykį. Taigi palyginimas yra nuoroda į amžinąjį Dievo karalystės džiaugsmą, į kurį žmogus per Kristų pakviečiamas. Pokylio tematika nejučia nukreipia mūsų žvilgsnius į Eucharistiją, kuri taip pat yra pokylis, tiltas tarp jau įvykusios Kristaus kančios, mirties ir Prisikėlimo ir amžinojo Jo viešpatavimo, prasidėsiančio po Paskutiniojo teismo. Viskas būtų lyg ir gana suprantama, jeigu ne vienas paradoksas – „nepanorėjo eiti“. Būtent čia ir prasideda visa palyginimo dialektika.
„Tačiau kviestieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.“ Regime, kaip skleidžiasi Dievo atmetimo drama. Paskendę tame, kas laikytina žmogiška negatyviąja prasme, jie atmeta dovanojamą paties Dievo džiaugsmą, vienintelį šansą tapti tikrai laimingiems. Verčiau jie iškeičia tai į prekybą, kasdienius darbus, o patys aktyviausieji ėmėsi, kaip jiems galbūt atrodė, „gynybinės iniciatyvos“. Jie išžudė Dievo pranašus ir taip „apsigynė nuo Dievo“.
„Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.“ Šiame pasaulio istoriją simboliškai išreiškiančiame turinyje, kuriame kalbama apie tai, kokią priespaudą amžiams bėgant vienu ar kitu pavidalu tenka patirti tiems, kurie nešasi savo širdyje Dievo vardą, apsireiškia ir Dievo teisingumas. Kartais jis įgyja ir griūvančių imperijų bei sutrupančių blogio struktūrų pavidalą.
„Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.“ Buvusiame kontekste išryškėja karaliaus nemalonė tiems, kurie nesuprato Jo kvietimo, nors iš jų buvo to tikimasi, ir iš pirmo žvilgsnio neproporcingas gerumas tiems, kurie buvo surinkti iš pakelių – o tarp jų irgi ne visi buvo geri. Ši ištrauka dažnai aiškinama kaip Kristaus žinios išėjimas iš žydų tautos ribų, kuriai pirmiausia buvo skirta, į pagoniją, kaip iš pagonių Bažnyčios kilusios Bažnyčios susiformavimas. Taip išrinktoji tauta pati pasmerkė save pražūčiai ir išsklaidymui, kuris ir įvyko po 70 m., o Dievo tauta įgijo Bažnyčios pavidalą. Galime pripažinti šio aiškinimo pagrįstumą, tačiau ne kaip antisemitizmo pagrindą, nes šią problematiką pakankamai aiškiai išsprendė apaštalas Paulius, Laiške romiečiams teigdamas, jog Dievas nepakeičia savo pažadų, taigi ir išrinktoji tauta lieka žydai, net ir visiškai neįsilieję į Bažnyčią. Žinoma, negalima nepastebėti, jog Naujojo Testamento tauta viso Kristaus veikimo kontekste yra Bažnyčia. Tuokart šis palyginimas skamba ir kaip perspėjimas dalinėms Bažnyčioms, kuriose kartais – dažniausiai dėl tautinių ar kitokių empirinių veiksnių, įsigali arogancija kitų Bažnyčios segmentų atžvilgiu. Visuotinės Bažnyčios bendrystėje tokia kryptis visada yra skaldanti, o iš tariamai kuklesnių Bažnyčios segmentų Viešpats dažnai pagimdo Bažnyčios ateitį.
„Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. Tuomet karalius liepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.’“ Karaliaus dialogas su konkrečiu, taigi su vienu žmogumi nukreipia besiklausančiųjų dėmesį į asmeninės atsakomybės Viešpačiui dimensiją. Tai ženklas, kad kiekvienas esame atsakingas už tą padėtį, į kurią pateksime po Antrojo Kristaus atėjimo, kad kiekvienas turėsime pereiti per pasaulio Valdovo teismą. Tai, kad nepasirengusiam žmogui vis dėlto pavyko įeiti į pokylį, gali būti suprasta kaip aliuzija į Bažnyčią, kuri, ypač Eucharistijos aukos atveju, jau dabar slepia savyje būsimąjį pasaulį ir amžinąjį Kristaus karalystės pokylį. Bažnyčia, būdama keliaujanti bendrija, gali būti pažeista pasaulio dvasios, gali, tik ne iki galo, nes yra Dievo Dvasios saugoma, įgyti ir iškreiptų formų, tačiau Viešpats ją visada atnaujina ir sutaurina, o galiausiai ji bus galutinai perkeista ir įgis dangiškosios Jeruzalės veidą Dievo karalystėje. Jei tam tikrų asmenų veikla gali sutepti Bažnyčios veidą šiame pasaulyje, tai nebus įmanoma anapusiniame, taip pat ir šiapusinė Bažnyčia, kaip visuotinė tikrovė, niekada netampa pasaulio jėgų įrankiu, bet visada jas praauga, tęsdama savo misiją.
„Nes daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų.“ Taigi yra riba, tobulumo riba, kurią peržengia ne visi. Net ir tarp tų, kurie pašaukti. Šis Išganytojo teiginys moko mus atsakomybės.
Bernardinai.lt archyvas