Lietuvoje jau dvidešimt metų spalio 15 d. minima Pasaulinė baltosios lazdelės diena, nes 1992 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) tapo Pasaulio aklųjų ir silpnaregių sąjungos nare. Šiemet kovo 1 d. įvykusiame Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos centro tarybos posėdyje buvo priimtas nutarimas „Dėl 2012 metų paskelbimo GARSINĖS KNYGOS METAIS Lietuvos aklųjų ir silpnaregių bendruomenėje“.
1962 m. Lietuvos aklųjų draugija Vilniaus gamybiniame mokymo kombinate įkūrė garso įrašų studiją, kuriai pradėjo vadovauti Alfonsas Zdonys-Zdanavičius. Pirmoji įgarsinta knyga – Eduardo Mieželaičio poema „Žmogus“, kurią skaitė aktorius Vytautas Kybartas. Knygas platino biblioteka. Po trisdešimties metų ši biblioteka tapo valstybine institucija – Lietuvos aklųjų biblioteka, gamino garsines informacijas ir kitus leidinius akliesiems ir silpnaregiams. Apie tai plačiau – 2012 m. Tiflologiniame kalendoriuje, interneto svetainėse www.lass.lt, www.labiblioteka.lt (http://lass.lt/lt/baltosios_lazdeles_diena).
***
Itin didelės reikšmės akliesiems turėjo Brailio rašto išradimas. Jį 1829 m. išrado aklas prancūzų pedagogas Luji Brailis. Ant popieriaus lapų išspaudžiamos įvairių kombinacijų šešių iškilių taškelių figūros, per kurias vesdami rankomis aklieji gali skaityti. 1837 m. išspausdinta pirmoji knyga Brailio raštu – „Prancūzijos istorija“.
Šiuolaikinė kompiuterinė technika gali padėti akliesiems ir skaityti, ir bendrauti. Speciali programinė įranga geba paversti ekrane matomą tekstą į garsą. Naudodamiesi tokiomis programomis aklieji gali naršyti ir po internetą. Sukurti ir specialūs Brailio rašto ekranai, leidžiantys „matyti“ tekstą. Naudojant skenerius, galima įvesti reikiamą informaciją, o Brailio spausdintuvai gali išspausdinti tekstą Brailio raštu.
***
LASS narių niūrias mintis išblaško dailės, muzikos, dramos, kineziterapijos užsiėmimai, anglų kalbos bei kompiuterinio raštingumo pamokos bei nauji draugai. Šios įstaigos specialistai ne tik lavina turimus įgūdžius, bet ir padeda atsiskleisti naujiems gabumams.
Neretai sveikas žmogus nusivilia nesėkme, artimaisiais. O ką kalbėti apie neregį, kuris nuo pat gimimo nematė spalvų, veidų, supančio pasaulio, tik juto, atpažindavo balsus, garsus, pasižymėjo atmintim ir gera klausa… Kaip sveikam, taip ir neregiui smagu žinoti, kad esi laukiamas, mylimas. Gera žinoti, jog šį tą sugebi ir esi kam nors reikalingas…
Šiemet rugpjūčio pradžioje netikėtai mirė ne kartą su savo ansambliu ir sesers Onutės Seinuose koncertavęs Lionginas Matusevičius. Nuo mažumės abu nematė dienos šviesos. Bendravo su mano teta Petrone Dapkevičiūte, ne sykį rungtyniavo su Suvalkų neįgaliaisiais žaisdami šaškėmis ir pan.
Prieš daug metų pats pirmasis su teta užmezgė ryšius neregys daktaras a. a. Antanas Grigutis, buvęs Lietuvos aklųjų draugijos centro valdybos pirmininkas, kilęs iš Klevų kaimo, gyvenantis Vilniuje.
Prieš kelerius metus grupė Prienų aklųjų ir silpnaregių sąjungos narių su pirmininke Irena Karsokaite lankėsi Suvalkų krašte. Jie su ansambliais „Puriena” ir „Bičiuliai” koncertavo Seinuose bei Punske ir Žagariuose šv. Mišių metu.
Daugelį metų su Matusevičių šeima, gyvenančia Kaune, bendrauja, kaip jau minėta, Petronė Dapkevičiūtė iš Suvalkų. Ji buvo tarpininkė, kviečiant juos į mūsų kraštą. Pasakojusi pačius šilčiausius prisiminimus. Kokia pavyzdinga, draugiška šeima, nors likimo nuskriausta dviem neregiais… Kai Šv. Tėvas Jonas Paulius II lankė Kauną, asmeniškai Onutei įteikė rožančių. Neregys akordeonistas, liaudiškos muzikos kapelos „Bičiuliai“ vadovas Lionginas Matusevičius bei jo sesuo neregė dainininkė, Silpnaregių sąjungos Prienų rajono filialo mišriojo vokalinio ansamblio „Puriena“ vadovė, daugelio konkursų laureatė Onutė Matusevičiūtė galėtų būti įkvepiantis pavyzdys daugeliui sveikųjų. Abu baigę aukštuosius mokslus. Lionginas baigė B. Dvariono vidurinę muzikos mokyklą, paskui įstojo į J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, grojo pučiamųjų instrumentų orkestre, grojo klarnetu, akordeonu, baritonu. Baigęs mokslus daug koncertavo. Visa tai labai pravertė, kai 1981 metais tapo profesionalaus pučiamųjų instrumentų orkestro muzikantu. Jaunas ir gabus vaikinas atkakliai, su užsispyrimu dirbo, siekė meistriškumo ir profesionalumo. Šiame kolektyve L. Matusevičius grojo iki pat jo iširimo. Tie metai buvo smagiausia ir brandžiausia tikrojo gyvenimo atkarpa.
1981 m. pradžioje Lionginas (vadinamas ir Leonu) Matusevičius įkūrė instrumentinį ansamblį „Bičiuliai“ (vėliau išaugo į kapelą), su kuriuo koncertavo Kauno mieste organizuojamuose renginiuose, šventėse, dalyvavo labdaros koncertuose senelių globos namuose, pensionuose, slaugos ligoninėse.
2000 m. dalyvavo Tarptautiniame aklųjų ir silpnaregių festivalyje „Tyfloart“ Čekijoje.
Ne kartą žurnalistų buvo klausiamas, ar galėjo pasirinkti kitokią specialybę. L. Matusevičius trumpai drūtai atsakydavo: „Ne, muzika – mano gyvenimas, į nieką jos nekeisčiau“.
Be jo, turinčio absoliučią muzikinę klausą vadovo, muzikanto, dainininko, sunkiai įsivaizduojama Kauno aklųjų ir silpnaregių centro meno kolektyvų veikla. L. Matusevičius ypač pagarbiai vertino neregių ir silpnaregių kūrybą, ją populiarino. Lionginas neapsiribojo savojo ratelio veikla: švelnus, malonus vyro balsas nuolat skambėjo folkloro ansamblyje „Kanapija“ (Lionginas užvesdavo daugelį liaudiškų dainų, romansų), o susirgus šio ansamblio vadovei Bronei Kuzmickienei, dainininkų prašomas, mielai sutiko ją pavaduoti, kad tik nenutiltų daina, kad neregiai ir silpnaregiai turėtų galimybę bendrauti. Vyro balso neretai trūksta ir Liongino sesers Onutės vadovaujamame moterų vokaliniame ansamblyje „Credo“ bei Romualdos Montvilienės kanklių ansamblyje. Lionginas visada buvo neišdidus: „Reikia, tai reikia, kodėl nepadėti, jeigu gali?“ O laisvu nuo daugelio repeticijų metu jis individualiai mokė groti akordeonu folklorininką bei pynėją Stasį Matonį. Toks atsidavimas meninei saviraiškai, kultūrinei veiklai ne kiekvienam duotas.
Meno mėgėjų veteranų veteranas, aklųjų ir silpnaregių, ir, žinoma, Liongino vyresnysis bičiulis Juozas Menkevičius pagarbiai pažeria šiltus žodžius: „Keičiamės laiko tėkmėje. Kai Lionginas gimė, aš jau dvejus metus dirbau LAD Kauno GM kombinate. Nutolstančioje metų brydėje susitikome tuose pačiuose namuose: Leonas grojo pučiamųjų instrumentų orkestre, pūsdamas didžiulę triūbą, aš dainavau mišriajame chore, vėliau – pas muzikos mėgėją a. a. Stasį Krasinską kaimo kapeloje, kai jos nebeliko – folkloro ansamblyje „Kanapija“. Taip per „Kanapiją“ mes suėjome į artimą mėgėjų muzikinį kolektyvą „Bičiuliai“, kuriam nuoširdžiai ir reikliai vadovavo Leonas. Jis nemėgo paviršutiniškumo, visuomet pasižymėjo draugiškumu, puikia nuotaika. Į kolektyvo narius kreipdavosi pagarbiai, pasiruošęs patarti bei padėti. Gerai pažįstu jo tėvus ir sesę Onutę, su kuria susitikdavome bažnytiniame chore. Puiki šeima išugdė ir išpuoselėjo jaunimą, padėjo įsigyti išsilavinimą ir tapti dorais ir gerbiamais žmonėmis.“
„Paukščiams reikalingas žydras dangus, žuvims – gėlas vanduo, kalnams – amžinybė ir ramybė, žiedams – saulė, o žmogui – viskas kartu.“
G. Pakutkienė, punskas.pl