Pažinojau Vytautą Prabulį-Žaibą

– Jurgio Krikščiūno nepažinojau, – pasakoja Julija Ustach. – Bet Vytautą Prabulį teko pažinti. Vieną vasaros dieną mūsų namo dideliam kambaryje sėdėjo keli partizanai ir mūsų šeimos nariai. Vaišinom juos, kuo tik galėjom. Niekada pas mus netrūko nei maisto, nei degtinės. Na dar samagono kartais būdavo. Kazys (mano senelis) karts nuo karto jo padarydavo. Taigi, minėtą dieną šalia manęs sėdėjo Vitukas Prabulių. Gražus buvo vyrukas. Aš labai jauna buvau. Vos šešiolikos metų. Per daug in kavalierus dar nežiūrėjau. Na ir Vytautas atsisukęs į mane sako: „Žinai, Julyte, kas man liko?“ Tai pasakęs išsitraukė iš kišenės rožančių. „Tiktai rožančius man liko. Viskas nuvėjo… Nežinau, kur mano broliai. Mama ir sesė išvežtos in Sibirą. Namai sudeginti…“ – pasakojo V. Prabulis. Tuomet man jo labai gaila pasidarė. Tą dieną truputį pasikalbėjom ir viskas tuo baigėsi.

Pažinojau Vytauto Prabulio brolį. Teko su juo susipažinti Amerikoj. Gaila, kad jis buvo visiška Vytauto priešingybė. Tai buvo prasigėręs žmogus, dažnai nusišnekėdavo, gėdos šeimai pridarydavo… tačiau labai mielą žmoną ir dukrą, lakūnę, turėjo.

Daugiau Julijos atsiminimuose V. Prabulio nėra. Galbūt tai buvo paskutinis jos pasimatymas su partizanu… Kaip žinia, jis kartu su Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu 1949-ųjų metų žiemą žuvo Šlynakiemio kalnelyje…

Pabaigoje Julija stipriai susimąsčiusi pripažįsta, kad nelaimingi buvo visi lietuvių partizanai. Tikėdami pasaulio pagalba išgelbėti Lietuvą nuo priklausomybės, nelaisvės ir svetimų gniaužtų, veltui paguldė savo galvas. Sunku įsivaizduoti, kiek jie kentėjo ir kokį žiaurumą matė. Jie buvo apgauti. Tai buvo vargšai, kuriems nebuvo lemta patirti laimės. Ne visi vertino jų pasiaukojimą dėl tėvynės. Galbūt todėl tiek metų žmonės tylėjo ir apie juos nekalbėjo, siekdami išsaugoti jų amžiną atilsį ir šeimų ramybę.

Kadras iš filmo „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl