Gegužės 18 d. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) vyko penkiasdešimtojo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ atidarymas. „Poezijos pavasaris“ Punsko ir Seinų krašte prasidės gegužės 21 dieną.
***
Kitados poezijos festivalis buvo reikalingas tūkstančiams, dešimčiai tūkstančių žmonių. Šiandien jis yra įdomus keliolikai, keliasdešimčiai, kai kur – keliems šimtams. Sumažėjo „Poezijos pavasario“ lankytojų. Anais laikais daugelis eilėraštyje ieškojo ne meninės minties, bet uždraustų poteksčių ir laisvojo žodžio žaismo. Dabar poetų ir poezijos skaitymų yra tiek pat, gal daugiau, bet niekam nuo to nei džiugu, nei skauda.
Norėtųsi parašyti, ir tai būtų, be abejo, tiesa, kad „Poezijos pavasaris“ įprasmina žemę, kurioje skaitomos eilės, padaro jos gyventojus darnesnius, tauresnius, jautresnius gėriui, grožiui, tėvynei, kad pasaulis tampa gražesnis, tobulesnis, prasmingesnis.
Sunku įsivaizduoti Lietuvą be „Poezijos pavasario“, be Justino Marcinkevičiaus, sunku, bent man, „Poezijos pavasarį“ pajusti be lietuvių svetur, be Lidijos Šimkutės, Eglės Juodvalkės, Vitalijos Bogutaitės, Alės Rūtos, be kraštietės Birutės Jonuškaitės, be savęs paties, be Punsko ir Seinų krašto. Čia poezijos festivalis buvo ir yra laukiamas, kaip šeimoje laukiama naujagimio. Poezijos šventė čia gimė iš spausdinto žodžio ilgesio, iš ilgai užsitęsusio knygų bado, iš knygnešių takų, iš slaptojo daraktorių mokymo, iš Antano Baranausko darbų ir kūrybos, bubelioko Albino Žukausko poetinio žodžio žavesio, prozininkų brolių Markevičių plunksnų, galiausiai iš Seinų „Šaltinio“ spaustuvės leidybinių tradicijų.
„Poezijos pavasaris“ gimė kitokioje nei šiandienė geopolitinėje situacijoje, brendo ir rado užuovėją žmonių širdyse, viltyje gyventi pasaulyje be vergijos jungo, laisvoje Lietuvoje, be panegirikų, liaupsinančių Sovietų Sąjungos saulę, be atšiaurios žmonėms „šalių draugystės“.
***
Devintajame dešimtmetyje Lietuvoje prisiminta, kad ir užsienyje lietuvių poetų esama. Per geležinę uždangą prasiskverbdavo lietuvių išeivių B. Brazdžionio, K. Bradūno, A. Nykos-Niliūno bei kitų lietuvių poetų eilės, kurios pogrindyje buvo perduodamos iš rankų į rankas, su pasigardžiavimu skaitomos. Jaunųjų talentų globėjas, poetas Marcelijus Martinaitis susidomėjo, tarp kitko, ir šių eilučių autoriaus eilėmis. Lietuvos rašytojų sąjungoje sumanyta užmegzti literatūrinius ryšius su Punsko ir Seinų kraštu. Literatūrinių ryšių su Lenkijos lietuviais būta ir praeity, bet jie nebuvo glaudūs. 1955 m. pirmasis Lenkijos lietuvius aplankė poetas Teofilis Tilvytis. 1957-aisiais sausakimša Punsko kino salė plojimais pasitiko poetą ir literatūros kritiką Kostą Korsaką. 1959-aisiais Punsko kultūros namuose garbingai sutiktas poetas Eduardas Mieželaitis. Po 19 metų (1978-aisiais) Punske svečiavosi poetas Eugenijus Matuzevičius.
Įsimintinais 1986 metais lietuvių rašytojai Juozas Baltušis, Mykolas Karčiauskas ir Marcelijus Martinaitis aplankė Lenkijos lietuvius. Sausakimšoje Punsko sporto salėje rašytojai kalbėjo apie lietuvių literatūrą, skaitė kūrybą. Tuomet jie net nenutuokė, kad yra „Poezijos pavasario“ Lenkijoje pradininkai.
Ausyse aidi Marcelijaus Martinaičio man ištarti žodžiai: „Kodėl neatvyksti į „Poezijos pavasarį“ Lietuvoje?.. Sudėtinga? Per sieną neleidžia? Tai niekis. Negali atvykti pas mus, tai „Poezijos pavasaris“ atvyks čia.“
„Poezijos pavasarių“ Lenkijoje būta daug ir įvairių, net tris savaites trunkančių. Atminty išliko susitikimai lietuviškose mokyklose, poezijos skaitymai Punske, Seinuose, Suvalkuose, Gižicke, Šventaliepėje, Varšuvoje, įspūdingos vakaronės jotvingių piliakalniuose Eglinėje ir Šiurpily, jų kapavietėse Šveicarijoje, Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje Šilainėje, Albino Žukausko tėviškėje, prie jo trobos ir pušies. Čia žodis, tapęs kūnu, sėmėsi stiprybės iš jotvingių žemės, jų tragiškos lemties, kad būtų tyras, kad neštų garsą nuo piliakalnių pilkapių link, nuo pilkapių Lietuvos link, perduodamas amžių tėkmėje mums – lyg pavojaus signalą – laiko ženklus. „Poezijos pavasaris“ įsibėgėjo ir ilgainiui vis sunkiau buvo suvokti, kur link varo šuoliais jo Pegasas, kurio sparnai panašūs į Poezijos paukštę – festivalio simbolį.
***
Atmintyje liko nuoširdūs pokalbiai su Justinu Marcinkevičiumi apie „Poezijos pavasario“ pradžią. Ne kartą buvau jo namuose svečias, ne kartą jis mane vaišino arbata ir šiltu žodžiu.
Prisimenu jo žodžius, kad poezija ir pavasaris yra neatsiejami, kad gamta neapsieina be pavasario, nes jis natūraliai atsiranda, kitaip nei poezija ir žmogus. Žmogus turi poezijos ieškoti ir norėti ją rasti.
Ataidi tąsyk išsakyti Lietuvos dainiaus žodžiai: „1965-aisiais lietuvių poezija dar tik vadavosi iš dogmatinio sąstingio, pralauždama ledus, ieškodama skaitytojų, atsižvelgdama į jų nuomonę ir interesus. Tada aš dirbau Rašytojų sąjungoje pirmininko pavaduotoju. Pirmininkas buvo Eduardas Mieželaitis. Jis neprieštaravo šitam sumanymui, kurį jam pateikiau 1964-aisiais. Sulaukiau pritarimo ir iš visuomeninių, ir iš politinių to laiko organizacijų.“
Pasak Justino Marcinkevičiaus, ilgai ieškota tinkamos vietos poezijos šventei. Iš pradžių manyta, kad ji galėtų prasidėti Kaune, vadinamajame Adomo Mickevičiaus slėnyje, kur dar jaunas poetas, Kauno mokytojas, mėgdavęs vaikščioti ir jodinėti. Vėliau šį renginį bandyta sieti su Salomėjos Nėries vardu ir jos kūryba. Kadangi poetės gimtoji sodyba Kiršuose (Vilkaviškio rajone) buvo sudegusi, kūrėjos pėdsakų šventės organizatoriai sumanė ieškoti Kaune. Kauno miesto valdžia neprieštaravo. Palemone stovėjo Salomėjos Nėries namas, žmonių meiliai vadinamas nameliu. Dar prieš karą poetė kelerius metus ten gyveno su šeima.
„Pirmosios „Poezijos pavasario“ šventės atidarymą surengėme Palemone, – pasakoja Just. Marcinkevičius. – Festivalio išvakarėse išleidome „Poezijos pavasario“ almanachą. Tuo metu nebuvo komisijos, kuri galėtų aptarti laureato klausimą, natūraliai, man netikėtai, šventės laureatu buvau pasiūlytas aš. Šventės tada buvusios kuklios. Premija neturėjo piniginės išraiškos, nebuvo laurų vainiko, kuriuo dabar apvainikuojami laureatai, nebuvo poezijos aukuro, kuris šiuo metu uždegamas jau ne Palemone, bet Kauno Maironio muziejaus sodelyje. Taigi tada, 1965-aisiais, buvau paskelbtas šventės laureatu ir gavau prizą, kurį labai branginu ir išsaugojau iki šių dienų.“
Just. Marcinkevičius rodo grafiko Stasio Krasausko sukurtą emblemą, kuri ant „Poezijos pavasario“ almanacho išliko iki šių laikų. Ant prizo galima perskaityti žodžius: „Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Salomėjos Nėries vardo prizas poetui Justinui Marcinkevičiui“.
„Nakvojome, atsimenu, palapinėse pušyne netoli Pažaislio, – tęsia Just. Marcinkevičius. – Jau tapo tradicija, kad „Poezijos pavasario“ metu būtinai prapliumpa lietus. Kartais lyja gana ilgai. Ne kitaip buvo ir tada. Šildėmės ir džiovinomės prie laužų, bet buvo linksma ir gera. Sudarėme keletą poetų grupių, kurios pasklido po visą Lietuvą. Jos keliavo įvairiomis kryptimis: į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Telšius, Alytų ir kitus miestus. Šios 10, 12 asmenų grupės beveik savaitę važinėdavo po joms skirtą regioną. Siekėme, kad kiekvienoje grupėje būtų po vieną literatūros kritiką, kuris galėtų žmonėms paaiškinti, kas yra lietuvių poezija, kokia jos būklė, pakalbėti apie literatus, pranešti apie naujai išleistas knygas. Toks buvo mūsų šviečiamasis tikslas.“
Justinas Marcinkevičius akimirką susimąsto. „Man atrodo, – tęsia, – kad šis sumanymas pataikė Lietuvos skaitytojams ir poezijos mėgėjams tiesiog į širdį, nes dėmesys nuo pačių pirmųjų susitikimų buvo tikrai milžiniškas, o kartu, sakyčiau, mums nelauktas ir netikėtas. Tai buvo svarbu, nes mums rūpėjo išsikovoti žmonių meilę ir jų palaikymą. To meto valdžia pajuto, pamatė ir suprato, kad už poezijos žodžių, už poezijos knygų stovi minia, kad jas remia visuomenė. Atsirado galimybė kurti tam tikrą poezijos autonomiją, žodžio nepriklausomybę nuo įvairių didesnių ar mažesnių viršininkų ir cenzūros. Toks poezijos išlaisvinimas buvo, mano supratimu, labai reikšmingas. Galima drąsiai teigti, kad tai buvo pirmas toks gilus reiškinys visoje to meto Sovietų Sąjungoje. Būtent mūsų „Poezijos pavasario“ pavyzdžiu Latvijoje kiek vėliau atsirado Poezijos diena, panašūs renginiai pradėti rengti Maskvoje. Galime manyti, kad esame poezijos atgimimo iniciatoriai.“
„Poezijos pavasario“ Lenkijoje dalyviai (1987–2013)
Poezijos šventėje lankėsi: Petras Keidošius, Onė Baliukonytė, Viktorija Daujotytė ir Vladas Šimkus 1988 m., Stasys Kašauskas, Vincas Giedra, Eduardas Selelionis ir Jonas Strielkūnas 1989 m., Dalia Jazukevičiūtė, Donaldas Kajokas, Vaidotas Daunys, Judita Vaičiūnaitė 1990 m., Marcelijus Martinaitis, Petras Panavas, Alicja Rybałko ir literatūros kritikas Vilius Gužauskas 1991 m., Vladas Šimkus, Ramutė Girkontaitė, Jurgis Kunčinas, Vytautas Rubavičius 1992 m., Petras Palilionis, Alfonsas Maldonis, Antanas A. Jonynas, dainininkas Danielius Sadauskas 1993 m., Daina Pranskietytė, Vytautas Rudokas, Dainius Dirgėla, aktorius Laimonas Noreika 1994 m., LRS pirmininkas, lietuvių literatūros kritikas Valentinas Sventickas, LRS leidyklos direktorius Juozas Akelis 1995 m., Mykolas Karčiauskas, Julija Švabaitė-Gylienė, Dainius Dirgėla, Benediktas Januševičius 1996 m., Aldona Veščiūnaitė, Mykolas Karčiauskas, Algimantas Bučys, Vytautas V. Landsbergis 1997 m., Vitalija Bogutaitė, Kęstutis Keblys, Donatas Valančiauskas, aktorius Tomas Vaisieta 1998 m., Lidija Šimkutė, Aidas Marčėnas, Valdemaras Kukulas, Mieczysław Czajkowski ir aktorius Laimonas Noreika 1999 m., Veronika Staskevičiūtė, Birutė Jonuškaitė-Augustinienė, Antanas A. Jonynas, Ričardas Šileika, Mindaugas Astrauskas 2000 m., LRS vicepirmininkas Jonas Liniauskas, Eglė Juodvalkė, Paulina Žemgulytė, Vytautas Karalius 2001 m., Kęstutis Navakas, Alvydas Šlepikas, Benediktas Januševičius ir dainininkė Sigutė Trimakaitė 2002 m., Lidija Šimkutė, Algimantas Baltakis, Mykolas Karčiauskas 2003 m., Violeta Šoblinskaitė, Gasparas Aleksa, Petras Panavas, Alis Balbierius 2004 metais, Liudvikas Jakimavičius, Meilė Kudarauskaitė, Donaldas Kajokas, Viktoras Rudžianskas 2005 m., Jūratė Sučylaitė, Arnoldas Janušaitis, Petras Panavas, Stasys Stacevičius 2006 m., Paulina Žemgulytė, Daiva Molytė, Benediktas Januševičius, Petras Palilionis 2007 m., Mykolas Karčiauskas, Julius Žėkas, Vytautas Stulpinas, dainininkas Danielius Sadauskas 2008 m., Marcelijus Martinaitis (su žmona Gražina Marija), Antanas A. Jonynas (su Palmyra Mikėnaite) 2009 m., Mykolas Karčiauskas, Vytautas V. Landsbergis, Vytautas Kaziela 2010 m., Mykolas Karčiauskas, Jonas Liniauskas, Stasys Stacevičius, skaitovė Irena Plaušinaitytė bei dailininkė Teresė Jankauskaitė 2011 m., Donatas Petrošius, Birutė Jonuškaitė, dainininkė Veronika Povilionienė, literatūrologas Kęstutis Nastopka, taip pat LR Seimo, LR Vyriausybės atstovai: LR užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius, LR URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento direktorius Giedrius Puodžiūnas, Lietuvos ir Lenkijos asamblėjos pirmininko pavaduotojas J. Liesys, buvęs Asamblėjos pirmininkas A. Kašėta, Kaimo reikalų komiteto pirmininkas E. Pupinis, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas V. Kurpuvesas, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas V. Stundys, Rimantas Stankevičius, LR URM Užsienio lietuvių departamento direktorius Arvydas Daunoravičius, LR konsulas Seinuose Liudvikas Milašius, Albino Žukausko dukra Giedrė Žukauskaitė ir giminės, Lietuvos kino režisierius Vytautas Damaševičius 2012 m., Ramutė Skučaitė, Antanas Drilinga, Alis Balbierius, Vytautas V. Landsbergis, Viktoras Rudžianskas 2013 m.
Sigitas Birgelis, punskas.pl