Vilniuje šių metų balandžio 18 d. Pylimo gatvėje buvusio „Lietuva“ kino teatro teritorijoje į pradedamo statyti Modernaus meno centro (MMC) pamatus buvo įkasta simbolinė laiko kapsulė, skelbianti šio objekto statybų pradžią. Nauja kultūrinė erdvė vilniečius ir jo svečius savo 3658 kv. m. ploto erdvėje pasitiks 2018 metų rudenį. Kaip įprasta tokių svarbių Lietuvai objektų statybų pradžios akcentą suteikia valstybės ar miesto vadovai. Šį kartą simbolinę laiko kapsulę, stebint Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui, statybininkams ir kitiems svečiams, įkasė Viktoras ir Danguolė Butkai, MMC steigėjai ir mecenatai. Pastarieji nuosavomis lėšomis finansuoja šio objekto statybą, suprojektuoto tarptautinės architektų įmonės „Studio Libeskind“ (JAV) ir Lietuvos architektų komandos „Do architects“ , kurio vertė daugiau nei 10 mln. eurų. MMC mecenatai – Viktoro ir Danguolės šeima šio meno sklaidai skirto pastato idėja puoselėja nuo 2009 metų. Tada jie įkūrė VŠĮ „Modernaus meno centrą“, kuri veikia kaip „muziejus be sienų“. Šios viešosios įstaigos veiklos tikslas pateikti vilniečiams ir jo svečiams atvirus kultūrinius projektus: „Literatų gatvė“, „Vilniaus kalbančios skulptūros“, „Keliaujantis muziejus“. Leidžia meno edukacijai skirtus leidinius, nuosekliai kaupiama Lietuvos nuo 1960 metų iki šių dienų meno kūrinių kolekcija būsimai ekspozicijai MMC . Šiuo metu joje yra daugiau nei 4300 tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros Lietuvos ir užsienyje pripažintų menininkų kūrinių. Jų vertė apie 6 mln. eurų, Tai dar papildomas mecenatų svarus įnašas į Modernaus meno centro erdvės užpildymą.
Apie tokio masto pirmo kultūros mecenatystės projekto įgyvendinimą po Lietuvos nepriklausomybės, Vilniaus meras Remigijus Šimašius simbolinės laiko kapsulės įkasimo iškilmėse, kalbėjo: „ Modernaus meno centras – didžiausias filantropijos projektas Vilniuje. Dėkoju projekto mecenatams Viktorui ir Danguolei Butkams ir džiaugiuosi, kad su Modernaus meno centro atsiradimu ši ypatinga miesto erdvė atgims ir taps nauju kultūros centru, nauja laisvalaikio zona su patraukliomis veiklomis vilniečiams ir meno mylėtojams iš Lietuvos ir užsienio“.
Viktoro Butkaus, jis yra, chemikas, profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras. 1995 m. įkūrė įmonę UAB „Fermentas“, buvo šios bendrovės valdybos pirmininkas, generalinis direktorius. 2010 m. bendrovę „Fermentas“ perleido JAV mokslinių technologijų milžinei „Thermo Fisher Scientifik“. Dalį gautų pajamų šeima skyrė Modernaus meno centro Vilniuje projektavimo, statybos ir meno kūrinių komplektavimui. Viktoro Butkaus biografijoje gimimo vieta nurodyta Krasnojarsko miestas, Rusija – 1954 m. sausio 7 d. Nuo šios datos atvertus atgal kalendoriaus laiko puslapius, aiškėja jo gimimo aplinkybės šiame Sibiro mieste ir toliai, gilinantis į praeitį – galimai paveldėtos moralinės vertybės, Profesoriaus, habilituoto mokslo daktaro, chemiko seneliai Petras Butkus ir Ona Butkienė buvo tarpukario Nepriklausomos Lietuvos patriotai, švietėjai. Pažangūs Vaidulonių kaimo ūkininkai Šeduvos apylinkėse.
Petras Butkus (1890 – 1947) gimė Vaidulonių kaime, Šeduvos valsčiaus Panevėžio apskrities ūkininkų šeimoje. Įgijęs tik vidurinį išsilavinimą Šeduvos vidurinėje mokykloje Petras Butkus, dar ūkininkaudamas savo ūkyje, įsijungė į aktyvią visuomeninę veiklą. Nuo 1905 metų jo straipsnius spausdino „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Šaltinis“, „Viltis“. 909-1911 m. buvo Šeduvos Blaivijos draugijos pirmininkas, 1912-1916 m. Šeduvos Žemės ūkio draugijos pirmininkas, taip pat Pavasarininkų draugijos, Šeduvos parapijos, smulkaus kredito draugijos pirmininku. 1923 m. su Lietuvos savivaldybių atstovais dalyvavo Švedijos Geteburgo miesto įkūrimo 300 metų minėjimo proga surengtoje žemės ūkio parodoje, aplankė vietinius ūkininkus, susipažino su žemės ūkio produktų perdirbimo pramone. Sugrįžus iš Švedijos, Petro Butkaus visuomeninės veiklos ribos išsiplėtė už savo Šeduvos apylinkes. Apie Švedijos ūkininkų patyrimą pasidalijo jo paruoštoje ir išleistoje brošiūroje „Ekskursija į Švediją“, susitikimuose su Lietuvos ūkininkais. Dalyvavo steigiant Žemės ūkio rūmus, nuo 1935 m. buvo valdybos narys, Pieno Perdirbimo bendrovė valdybos narys. 1926-1927 m. Trečiojo Seimo atstovas. P. Butkus 1929 m. tapo Panevėžio apskrities tarybos pirmininku. Jo bendražygis, inžinierius K. Germanas savo prisiminimuose apie P. Butkaus veiklą Panevėžio apskrities valdyboje rašė: „Jis vedė Apskr. valdybos finansų ir ūkio reikalus… P. Butkus buvo uolus šalininkas apsidėti maksimaliais mokesčiais, bet kartu ir kietas savivaldybės lėšų prižiūrėtojas: kiekvienas surenkamas litas buvo stengiamasi versti vertybe“. P. Butkaus pastangomis su grupe vietinių ūkininkų Šeduvoje 1937 m. buvo pastatyta moderni pieninė, kuriai įrengimus sumontavo Danijos specialistai. Sviestas keliavo į Angliją.
1945 m. vasario mėnesį Petras Butkus buvo areštuotas ir išsiustas į Belomoro kanalo statybą Rusijoje. Sugrįžo 1946 m. paliegęs. Kunigas P. Rauda prisimena: „Išgirdęs, kad iš lagerio paleistas P. Butus, nuėjau jo aplankyti. Jis visai išsekęs ir iš lovos nelipo… Visa apskritis pažinojo Petrą Butkų, kaip nuostabų žmogų“. Mirė 1947 m., palaidotas Šeduvoje.
Ona Butkienė (Marcinkevičiutė) (1900-1983), baigusi vidurinę mokyklą, 1921/22 mokslo metais pradėjo dirbti mokytoja Šeduvos progimnazijoje. Nuo 1928/29 mokslo metų pradžios ji šios progimnazijos direktore. 1931 m. ji išlaikė aukštojo mokslo valstybinius egzaminus ir tapo viena iš nedaugelio šiame krašte diplomuota pedagoge. Nusipelnė aukštą pasitikėjimą pedagogų ir mokinių tėvų tarpe. Jai dirbant, progimnazija išaugo į gimnaziją. Ji savo darbe rėmėsi kanauninko Mykolo Karoso (1878-1955) nuostatomis, kuris Šeduvos gimnazijoje dešimtmetį dėstė tikybos pamokas ir buvo laikomas vienas iš šviesiausių žmonių Šeduvoje. Vadovavo “Saulės“ draugijos Šeduvos skyriui.
1940/41 mokslo metų pradžioje Ona Butkienė buvo atleista iš direktorės pareigų ir išsiusta į Radviliškio progimnazija lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 1941 m., pasikeitus okupantams, Ona Butkienė sugrįžo į Šeduvos gimnaziją direktorės pareigoms. Prasidėjus antrai sovietinės okupacijos bangai, 1945m. ji iš savo direktorės pareigų v4l buvo atleista. Naują direktorių Adolfą Stankų 1946 m. sausio mėn. atsiuntė Panevėžio apskrities švietimo skyrius. Pastarasis, pristatytas istorijos mokytoju, greitai įgijo pasitikėjimą ir pagarbą pedagogų kolektyve. Mažai raštingi partiniai pareigūnai stebėjosi direktoriaus gebėjimais mintinai cituoti marksizmo klasikus, nurodant šaltinius ir net puslapius. Džiūgavo suradę tinkamą pamainą. Euforija naujai paskirto gimnazijos direktoriaus A. Stonkaus naudai, netikėtai baigėsi 1948 m. vasarą, kada pastarasis susikrovė daiktus ir staiga iš Šeduvos dingo. Paaiškėjus tokio netikėto jo pasitraukimo aplinkybėms, partiniai darbuotojai, atsakingi už kadrų politiką, pasijuto, gavę skaudų smūgį žemiau juosmens. Suveikė „niekšybės dėsnis“ – vietoje politinio pasitikėjimo netekusios direktorės O. Butkienės, į šias pareigas buvo paskirtas žmogus „iš miško“, ginklu rankose kovojęs prieš tarybų valdžią.
Adolfas Stonkaus tikroji pavardė Pranas Švilpa – Barzdyla, 1944 m. vienas iš partizanų grupės organizatorių Labanoro giriose. Po vienų tragiškų kautynių su rusų kariuomene mirties ar suėmimo pavyko išvengti tik štabo nariams V. Grigaliūnui – Sakalui ir P. Stonkui – Barzdylai. Pastarasis iš invalido Adolfo Stonkaus nusipirko karinį bilietą, susitvarkė dokumentus. Dirbdamas Šeduvos gimnazijos direktoriumi keliems partizanams parūpino vidurinio išsilavinimo atestatus, palaikė ryšį. 1948 m. atsakingi Šeduvos valsčiaus darbuotojai P. Kliorė ir K. Šukevičius jį įspėjo, kad juo domisi saugumas ir patarė palikti Šeduvą. Pasitraukęs iš gimnazijos, keitė darbus: Raseinių rajono Paupio miestelyje, kur medicinos felčere – akušere dirbo ir gyveno žmona su dukrelėmis, vėliau Kaune. 1952 m. spalio 8 d. P. Švilpa Kaune, kopiant su dukra Audrone Kauko laiptais, saugumo buvo sulaikytas. Jo byloje užfiksuoti 129 tardymo protokolai., kuriuos vedė pamainomis tris čekistai. Suprantama, tai nebuvo ramūs pokalbiai prie kavos puodelio. Žiaurumai ir kalėjimo aplinka nepalaužė partizano valios – nieko neišdavė. Pabaltijo apygardos Karo tribunolas paskyrė griežčiausią bausmę –sušaudyti. 1953 m. rugsėjo 30 d. Pranas Švilpa (1920-1953) Maskvoje buvo nužudytas. Po mirties „Sakalo“ rinktinės kūrėjui ir vadui P. Švilpai –Barzdylai, Ąžuolui, Abstinentui 1999 metais suteiktas majoro laipsnis, apdovanotas Vyčio Kryžiaus IV laipsnio ordinu.
Onos Butkienės, 1946 01 01 m. atleistos iš gimnazijos direktorės pareigų, saugumo veiksmai jos atžvilgiu neapsiribojo. Buvo išvaryta su visa šeima iš nuosavo namo Šeduvoje ir jame buvo įkurta ambulatorija. O. Butkienės ir mokytojos J. Blažienės šeimas priglaudė kanauninkas Mykolas Karosas. 1948 m. gegužės 22 d. Ona Butkienė su sūnumi Vytautu, paauglėmis dukromis Aldona ir Julija buvo ištremti į Krasnojarsko krašto Koj gyvenvietę Partizansko rajono. Jauniausiai dukrai Danguolei tremties išvengti pavyko – jos tremties dieną nebuvo namuose. Danguolei teko panaudoti „šventą“ melą, kuriant legendą apie savo praeitį – siekiant aukštojo mokslo Kauno politechnikos institute. Danguolė Butkutė – Skruzdienė gyvena Kaune.
Likimas taip sudėliojo įvykius, kad mano šeima tuo pačiu traukinio sąstatu iš Šeduvos geležinkelio stoties buvo atgabentą į tą pačią atokią Sibiro gyvenvietę. Su O. Butkienės šeima čia teko artimai susipažinti. Jos sūnus Vytautas buvo mano vienmetis ir mūsų abiejų gyvenime buvo daug bendro. Ona Butkienė, atsidūrusi su trimis atžalomis neįprastoje aplinkoje, kada kiekviena diena visiems tremtiniams buvo ne pertraukiamas dvasinės ir fizinės stiprybės išbandymas, ji paliko Mokytoja (rašau iš didžiosios raidės). Užgrūdinta dar Šeduvoje, prasidėjus pirmai okupacijai 1940 m., tremtyje ji paliko ori, nepalūžo, kai buvo nuleista į iki nekvalifikuotos darbininkės lygio. Apie pedagogo darbą puoselėti tremtyje nebuvo nei mažiausios vilties. Jos bandymas įsidarbinti nors valytoja vietinėje septynmetėje mokykloje, sulaukė griežto neigiamo atsakymo. Blaiviai vertino esamą realią padėtį. Čia visi atgabenti tremtiniai nuo 16 metų amžiaus, kaip fizinė jėga, buvo skirti taigoje medienos gamybai visą savo likusį gyvenimą. Toks valdžios nuosprendis nebuvo įslaptintas: šį sprendimą visi turėjo patvirtinti savo parašu – susipažinę su šia lemtimi. Ona Butkienė matė vienintelę išeiti iš šios aklavietės – mokyklinio amžius jaunimui siekti mokslo. Save paaukojusi skurdžiam gyvenimui, sūnų Vytautą ir abi dukras siuntė baigti vidurinę mokyklą, nors Vytauto bendraamžiai plušėjo miško darbuose ir šeimai atnešdavo nors menkus rublius. Vietinė komendantūra, skirta tremtinių priežiūrai, nepalankiai žiūrėjo į jaunimo mokslus vidurinėje mokykloje, bet griežto draudimo nebuvo. Kitas požiūris buvo, kada tremtiniai, gavę brandos atestatus, panoro išvykti į Krasnojarsko miestą tolimesniam mokslui. Galiojo tvarka, kad tremtiniams be komendanto leidimo negalima išvykti už jų registracijos vietovės (kaimo, miesto ribos). Komendantūra tokius leidimus tolimesniam mokslui pastoviai vilkino. Šių eilučių autoriui antrais laukimo metais leidimas išvykti buvo gautas prasidėjus eiliniams mokslo metams – rugsėjo 14 d. Tik dėka geranoriško Krasnojarsko miško technikos technikumo vadovų požiūrio, pavyko užimti savo vietą klasėje.
Iš Koj gyvenvietės tremtinių tarpe mokslui, siekti konkrečios specialybės, pirmi išvyko Vytautas Butkus ir Vytautas Puodžiūnas. Vytautas Butkus buvo veržlus mokslui, visada, net esant sunkumams, išlikdavo pakilios nuotaikos. Jis mokėsi Krasnojarsko kalnų technikume ir siekė statybininko specialybės. Su bendramoksle Nijole Babiliute sukūrė jauną šeimą ir gyveno technikumo bendrabutyje. Ten 1954 m. pradžioje susilaukė pirmagimio – sūnaus Viktoro. Tikėtina, kad mažylis būtu gimęs Lietuvoje, jam tektu Vytauto vardas. Tuo metu tremtyje daug jaunuolių iš Lietuvos turėjo šį vardą, bet vietiniams gyventojams Vytauto vardas buvo neįveikiamas ir buvo šaukiami Viktoras, rečiau Vitalijus.
Tų pačių metų pavasarį bendrabučio budėtoja mane pakvietė prie telefono: Vytauto Butkaus žmona Nijolė pranešė skaudžią žinią: Vytautas kelyje į Koj gyvenvietę Partizansko rajono pas mamą staiga mirė. Priežastis – staigus sveikatos sutrikimas užklūpo Soloniečno Taloe gyvenvietėje, likus 30 km. iki kelionės tikslo. Manoma, kad Vytautas, įveikęs du šimtus kilometru traukiniu bei pakeleivingomis mašinomis, Solonečno Taloe tykojo praeinančios mašinos kelionės pabaigai. Normalaus susisiekimo keleiviams tuo metu čia nebuvo. Vietinis gyventojas, aptikęs prie upelio gulintį jaunuolį, atskubėjo į vietinį medicinos punktą, kuriame felčeriu dirbo tremtinys Zenonas Gailiušis, ištremtas 1948 m. iš Kauno medicinos instituto. Z. Gailiušis Vytautą Butkų pažinojo, bet padėti galimybės neturėjo. Jis anksčiau gelbėjo Vytautą, jam patyrus rimtą traumą: savo sumanumu ir ryžtu sugebėjo jį nugabenti į rajono ligoninę kvalifikuotam gydimui. Zenonas Gailiušis (1928-2013) vėliau Krasnojarske užbaigė medicinos mokslus, 1959 m. su šeima sugrįžo į Lietuvą. Panevėžyje tapo labiausiai nusipelniusiu sveikatos srityje, Nacionalinių vertybių konkurse nominuotas kategorijoje „Žmogus-amžininkas“ (2010 m).
Ona Butkienė iš tremties į Kauną sugrįžo 1957 m. tik su dukra Julija, kuri čia tapusia Berkertiene, dirbo projektavimo institute. Aldona Krasnojarske, baigusi Miško technikos institutą, dirbo šiame mieste Sibiro miško tyrimo institute moksline bendradarbe. Savo gyvenimą susiejo su ukrainiečiu Liachovskiu.
Petro ir Onos Butkų gyvenimas ir veikla paliko daug aukštą įvertinimą jų amžininkų prisiminimuose. Vienas iš jų: Vaidulonių kaimo gyventoja Aldona Gvaldaitė apie savo kaimynus Butkus savo rašinyje mini geranorišką to kaimo šviesuolio Petro Butkaus ir jo žmonos, ilgametės Šeduvos gimnazijos direktorės , Onos Butkienės paramą ir įtaką kaimui ir kaimynams. Nors jie turėjo svarbių darbų ir pareigų ne tik Šeduvos valsčiuje, bet ir Panevėžio apskrities savivaldybėje, daug prisidėjo keliant Vaidulonių kaimo ekonomiką bei kultūrą, rūpinosi jaunosios kartos švietimu.
Vytauto Butkaus žmonos Nijolės šeimai antros sovietinės okupacijos valdžia nebuvo nusiteikusi suteikti ramaus gyvenimo. Jos tėvas Vilniaus savivaldybės tarnautojas Juozas Babilius 1944 lapkričio 2 d. buvo areštuotas. Karo tribunolas jam skyrė 10 m. lagerio. 1954 m. , atlikęs bausmę, privalėjo vykti į Krasnojarsko krašto Mansko rajono Orešnoje kaimą, kur nuo 1948 m. jau gyveno tremtyje jo šeima Babilienė Ona su dukromis Nijole ir Eidvile. Šeima iš tremties sugrįžo 1956 m., jų tarpe Nijolė su sūnumi Viktoru. Lietuvoje Nijolė, dabar Dovydėnienė, baigė Kauno politechnikos institutą, dirbo projektavimo įmonėje. Visa tai, įveikdama įvairius sunkumus, derino siekiais, sudaryti sąlygas sūnaus Viktoro mokslui. Ona Butkienė, nepaliaujamai vykdanti Mokytojos pašaukimą, visokeriopai taip pat skatino bręstantį Viktorą siekti mokslo, galėjo džiaugtis jo sėkme. Mokytoja savo mirties valandą galėjo didžiuotis anūko Viktoro Butkaus pasiekimais moksle. 1982 m. Maskvos Bioorganinės chemijos institute jis jau buvo įgijęs mokslo daktaro laipsnį.
Nuotrauka iš asmeninio N. Dovydėnienės archyvo. Iš kairės: Danguolė Butkutė-Skruzdienė, prof. Viktoras Butkus, sūnus Vytautas, žmona Danguolė, mama Nijolė Babiliūtė-Dovydėnienė.
Vytautas Guliokas, Kaunas
mob. 8 678 02844