XIX a. pirmoji pusė – Druskininkų kurorto kilimo ir klestėjimo laikotarpis. Miestą gausiai lanko Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir kitų kraštų publika. Tačiau tiksliausias šio junginio, keturiems mėnesiams per metus susirenkančio prie Druskininkų vandenų, pavadinimas gal bus publika. Kurorte gydomasi ir linksminamasi, tačiau vyko dar šis tas, kas turėjo skatinti intelektualinį gyvenimą – vietos periodinė spauda.
1844-1846 m. ėjo ,,Ondyna Druskienickich zrodel”(ir lietuviškai), leidžiama Ksavero Volfgango – pirmasis kurortinis laikraštis lenkų kalba. Po dvejų metų, 1848 m., pasirodė ,,Druskieniki”, leidžiamas ir redaguojamas Juzefo Ignaco Kraševskio ir K. Volfgango. Remdamiesi šiais leidiniais, nagrinėsime, kokie buvo vietos visuomenės laisvalaikio leidimo būdai.
XIX a. pradžioje gydymu Druskininkuose užsiiminėjo valstiečiai: Sūrutis (tragiškai miręs muštynėse su girtu kaimynu) ir jo sūnus Benediktas (miręs nuo girtuoklystės). 1830 m. Druskininkuose gydėsi tik 30 asmenų. Lankytojų skaičius pagausėjo po 1838 m., kai atidaryta gydykla. 1843 m. čia lankėsi jau 2 tūkst. asmenų. Vos atvykus į Druskininkus, svečią pasitikdavo keletas vietinių, įkyriai siūlančių kambarius, bet ne barzdoti izraelitai, kaip Vilniuje su surdutais, gobtuvais ir kepurėmis, tačiau įžūlumu nenusileidžiantys vilniečiams. Atvykę svečiai gyvendavo privačiuose namuose. Aptarnaujantis personalas tarp savęs kalbėjo lietuviškai, nesuprantamai ,,Ondynos” leidėjams. Aplink namus – visur smėlis. Namai daugiausia mediniai, o bažnyčia mūrinė (lėšas bažnyčiai statyti suaukojo patys ligoniai). Bažnyčią atidarydavo tik sezono metu, nes Druskininkų parapija buvo Rotnicoje (dabar – Ratnyčia) Kapinės įkurtos toliau nuo miesto, kad laidotuvės netrikdytų ligonių. Vienoje pagrindinės aikštės pusėje stovėjo maudyklių linija, o kitoje – namų eilės. ,,Ondynoje” kritikuotas tuometis prekybos ir aptarnavimo monopolis, menkas pasirinkimas. Veikė ir teatras, taip pat namas susirinkimams. Kol tokio namo nebuvo, piknikams pastatydavo pavėsinę su stogu ant aštuonių stulpų, kurios sienas kilimais užpildydavo patys dalyvaujantieji, kad šokantiems vėjas arba lietus netrukdytų. Kas pirmiau už kitus išvykdavo, pasiimdamas savo kilimą, ir palikdamas langą tokios salės sienoje, galėjo būti įsitikinęs, kad likusieji draugai prisimins ir gailėsis. Teatre vaidinimai vykdavo lenkų kalba, o pasirodydavo dramos artistų trupė iš Vilniaus ir baletas. Tačiau daugiausia visuomenės susirinkimų vykdavo po atviru dangumi. Šokiai prasidėdavo apie 8 val. vakare ir trukdavo iki 11- tos (kartais 2-3 val. nakties). Piknikų aikšteles apšviesdavo deglais. Kaip liudija Vasilijaus von Rotkircho, 1854 m. rašiusio apie Druskininkus, piešinys, tais laikais mieste dirbo fotografas.
Muzikantai grodavo jau nuo pat ryto, nuo 7 val. – pavėsinėje prie Nemuno. Pasitaikydavo, kad muzikantai nesilaikydavo susitarimų ir nueidavo groti ten, kur daugiau užmokėdavo (dažnai daug mokėdavo kortuotojai, kad jiems grotų prie uždarų langinių, iš lauko pusės). Gyvavo paprotys kiekvieną naujai atvykusįjį sutikti su muzika po langais. Kraševskio nuomone, kad būtų geriau, jei išlydėtų su muzika. Spaudoje apgailestaujama, kad Druskininkuose koncertuoja užsienio muzikantai, o vietiniai neturi galimybės atskleisti savo talentų. Pradžioje Druskininkuose koncertavo Teimerio orkestras, o vėliau – muzikantai iš Krokuvos. Pasilinksminimai vyko gana trankiai ir ilgai užsitęsdavo. Kortuoti pradėdavo apie 22-23 val., o baigdavo 5 val. ryte. Nenuostabu, kad kurorto lankytojai sirgdavo, nes ir sveikam toks krūvis būtų sunkokas.
Kasdienis gyvenimas prasidėdavo gana anksti. Anksčiausiai, apie 5 val. ryto, keldavosi tikri ligoniai ir eidavo prie šaltinių gerti vandens. 7 val. prie šaltinių susirinkdavo jau daugiau poilsiautojų. Vėliausiai ateidavo ponios ir pavargę nuo šokių jaunuoliai. Maudyklės veikdavo nuo 18 val. iki vėlaus vakaro (iš dalies apšildomos). Vizitai vykdavo apie 13 val., o vakarienė prieš 17 valandą. Įvairiais mėnesiais Druskininkuose rinkdavosi skirtinga publika. Gegužę atvažiuodavo neturtingesnieji ir tie, kuriems labiau rūpėjo gydytis. Liepą – pramogaujantieji ir ieškantys pažinčių (daugelis tikėdavosi čia išspręsti vedybų problemą). Nuo rugpjūčio 15 d. čia dominuodavo tik ligoniai. Rugsėjį kurortas ištuštėdavo ir prieš namus riogsodavo krūvos šiukšlių. Žiemą miestelyje karaliaudavo tik vėjas ir šunys.
J. I. Kraševskio nuomone, vietos visuomenė skirstėsi į tariamą aristokratinę (kuri tikros aristokratijos bruožų neturi) ir demokratinę (šios pagrindinė pramoga yra nelaimingos kortos). Jis teigia, kad tikroji aristokratija turėtų būti visokeriopoje aukštumoje, ypač protinėje, taip pat pilietiško mąstymo. Prie tokios aristokratijos tikrai nepriskirtina naujoji aristokratija, šiuolaikinės dvasios, nešiojanti miestiečių drabužius ir mužikiškas šukuosenas. Šiems, neturintiems 30 m., jaunuoliams rūpi po pasivaikščiojimo prie šaltinių tik gražuolių peržiūros maudyklėse, vizitai, vakarėliai. Mėgsta jie jodinėti ir medžioti, kalba net apie dvikovas, bet nesižaloja. Geria šampaną, bet nenusigeria nuo jo, nebent tik nuo punšo. Na, matyt šiuo atveju ,,stovėjo“ aukščiau, nei tų laikų mūsų naujalietuviai ir naujabajoriai. J. I. Kraševskis kritikuoja pernelyg didelį dabitiškumą ir suvaržytą bendravimą. Ponios pirmiau važiuodavo į Varšuvą taisyti garderobo, o tik paskui išdrįsdavo pasirodyti Druskininkuose prie vandens. Per daug neskoningų blizgučių, net karietose. Per daug karjeristų ir visokių aferistų.
To meto Druskininkų publika knygų skaitydavo mažai. Literatūra prekiaudavo atvykėlis balnius kartu su kitais savo gaminiais. Jis knygas parduodavo arba skolindavo už dešimt grašių. Vėliau ten įsikūrė Nekčynskio skaitykla, kur buvo galima pasiskaityti pasenusių prancūziškų knygpalaikių. Intelektualinį gyvenimą turėjo pagyvinti ,,Ondyna”, tačiau lauktos reakcijos ir polemikos ji nesukėlė. Druskininkų publika, nors laiką leido prašmatniai, bet pirkti ir surasti laiko skaityti savo laikraštį jai dar atrodė per didelė prabanga. 1886 m. Palangoje ėjo panašaus pobūdžio leidinys prancūzų kalba ,,La Limande”, tik menkesnio lygio. Na, o mūsų laikais senieji Druskininkų laikraščiai jau tapo bibliografinėmis retenybėmis. Kauno bibliofilo V. Staniulio kolekcijoje saugoti 8 išlikę ,,Ondynos” numeriai. Pasirodo, tarpukariu jie buvo istoriko Zenono Ivinskio bibliotekoje, kurios, pasitraukdamas į Vakarus, istorikas neišsivežė.
,,Druskieniki” irgi retas leidinys. Įdomu, kad jo titule yra skaičius „I“, kas tarsi keltų tam tikrus svarstymus, ar nebuvo leidėjai numatę tęsinio.
