Žinote, ne viskas mums, jauniems ir, kaip sakote, dar gyvenimo nespėjusiems paragauti žmonėms, yra aišku. Ne viską mes suprantame taip, kaip reikėtų suprasti.
Sausio 13-oji, tai Lietuvos laisvės gynėjų diena. Prieš akis iškyla daugelį kartų matytas Vilniaus televizijos bokštas – gražus, saulės nušviestas aukštas pastatas. (Vaikystėje jis man nebuvo šiaip paprastas pastatas, iš kurio matėsi visa sostinės panorama. Deja, tai galėjau tik įsivaizduoti, nes kad ir kiek kartų mokykloje buvo organizuojamos ekskursijos į Vilnių, nė karto nepakilome į televizijos bokštą. Matyt, prieš penkiolika metų buvo per brangu nusipirkti bilietą, nuskraidinantį į bokšto viršūnę. Tad mano atminty jis įsitvirtino kaip nepasiekiamas ir užbetonuotas paslaptingas ateivių laivas. Galbūt todėl tais laikais mano galvoje neįsitvirtindavo jokie mokytojų pasakojimai apie 1991 metų įvykius. O kaipgi, vaike, gali susikaupti ir įdėmiai klausyti pasakojimų, kai smalsumas ima viršų. Klausai viena ausim, nes vis dar tiki, kad išgirsi kvietimą pakilti į televizijos bokštą ir bent kelias minutes pabūti šiek tiek aukščiau už savo namo palėpę.) Šiandien jis reiškia žymiai daugiau nei prieš keliolika metų, bet pirmiausia tik tėvų dėka, kurie mokėjo su mumis kalbėtis ir taip pasakoti apie įvairius istorinius įvykius, kad net krėsdavo šiurpas.
Vėliau Sausio 13-osios atminimo svarba labiau sustiprėjo, kai (neatsimenu, kada ir kokiomis aplinkybėmis) pamačiau kraupius minėtos dienos vaizdo įrašus. Vienas iš jų buvo paremtas punskiečių pasakojimais apie sovietų armijos puolamą Vilnių. Ką gali žmogus jausti, žiūrėdamas vieną iš „Lietuvos kronikų“ dalių? Tikriausiai jaudulį, baimę ir užuojautą tiem, kurie gynė sostinę, nebijojo stovėti ir žiūrėti, kaip priešais jį atjuda viską traiškantis tankas. Sunku apsakyti, ką imi galvoti, kai rodomi verkiantys žmonės, kruvini, dvasią iškvėpę kūnai ar beginkliai lietuviai, bandantys pasipriešinti apsiginklavusiems.
Sunku pasidaro širdyje ir imi savęs klausti, kodėl mokykloje priešais mus nestovėjo tie, kurie visa tai matė, važiavo į Vilnių padėti savo tautiečiams, kartu kovojo už Lietuvos laisvę? Kas iš tų vadovėlių ir sausų perpasakojimų, kurie taip nepaveikia žmogaus kaip tikroji patirties išpažintis? Kažin kodėl spaudoje nenutyli nematomi balsai, prašydami neužmiršti Sausio 13-osios, tarsi ji būtų mažiau svarbi už Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją? Man atrodo, nesudėtinga rasti atsakymą. Šių metų Sausio 13-osios minėjimo koncerte Punske Lietuvių kultūros namų direktorė labai taikliai pasakė, jog jaunoji karta negali atsiminti kruvinų įvykių Vilniuje, todėl jinai ir negalės pajausti to, ką jautė vyresnieji. Tad jų pareiga perduoti žinią taip, kad ji atsigultų kiekvieno atmintyje. Mes nežinome, ką reiškia kūnu ginti laisvę, kai už pečių tramdydami ašaras žmonės dainuoja: Sūneli, Tėvynė tave šaukia, ir vėl bus laisva Lietuva… Jaunoji karta tikrai daug ko nesupras taip, kaip jūs norėtumėte, kad suprastų. Tačiau jeigu jūs nuoširdumu ir tikrais jausmais pasistengsite perduoti jiems tautos žinią, manau, kad ji atsakys tuo pačiu ir supras, kiek daug reiškia kiekviena Tėvynės laisvę atnešusi diena.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl