Vaikystėje nemėgau, labai nemėgau Seinų. Šis, anot poeto Jono Strielkūno, rūke paskendęs purvinas miestas man siejosi su tuo, kas mane, vaiką, baugino, pykino, erzino. Seinai reiškė skausmą, nelaimę, vaikišką baimę. Į Seinus tėvai nusiveždavo mane, kai reikėjo, pavyzdžiui, ištraukti dantį. Į Seinus patekau 1972 metų žiemą, kai nusilaužiau koją, arba 1976-aisiais, kai dėl neatsargumo susižeidžiau ranką. Seinai ir šio miesto ligoninė mane baugino, kėlė siaubą. Seinuose tėvai užmiršdavo lietuviškai ir į mane, vaiką, mano nuostabai, prabildavo lenkiškai. O lietuviškai – tik pašnibždomis, apsidairę, niekam negirdint. Ne viską tuomet supratau, žinojau ne viską. Vaiko protu suvokiau, kad Seinuose galioja taisyklės: slėpk esąs lietuvis, gimtąja kalba nekalbėk, nenorėk lietuviškai melstis, nes pasekmės gali būti kraupios – jei ne keiksmažodį, tai akmeniu gausi į pakaušį. Buvau girdėjęs apie Seinų lietuvių skriaudas, persekiojimus, neteisybę, kad ant miesto bazilikos laiptų buvo pralietas kraujas.
Daug metų praėjo. Daug kas pasikeitė. Pasikeitė Seinai ir pasikeičiau aš juose. Šiandien be baimės akyse einu Seinų gatvėmis. Gatvėmis, kuriomis prieš šimtą keliolika metų vaikštinėjo lietuvių vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas. Net neužsimerkęs matau tolimos praeities vaizdus. Štai iš rūko išnyra skubančio į Vyskupų rūmus Antano Baranausko sekretoriaus Juozapo Laukaičio siluetas, girdžiu artėjančius seminarijos profesorių, kunigų ir seminaristų žingsnius, „Tautiškos giesmės“ autoriaus Vinco Kudirkos, rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino, politiko ir visuomenininko Mykolo Krupavičiaus, mokslininko vysk. Prano Būčio, aušrininko ir literato Simono Norkaus bei kitų iškilių Lietuvos žmonių balsus. Klierikas Antanas Milukas jau neslepia laikraščių ir knygų, jau seniai nėra spaudos draudimo, nėra seminarijos, iš kurios niekas jo neišmes. Knygnešys ir kunigų siuvėjas Karolis Petruškevičius nei gydytojas, varpininkas Juozas Kaukas jau neužeina į seminariją, iš kurios neįmanoma sugrįžti. Nėra ten jiems skirtos atminimo vietos. Praeitis beviltiškai beldžiasi ten į ausį. Kužda kažką realaus, nerealaus, sugrįžta netikėtai pavidalais, formomis, vilioja ir skatina. Pasiduodam jos alsavimui, nusilenkiam laiko plakimui.
Alsuoju didinga Seinų praeitimi. Tiek daug čia įvykių reikšmingų ir garbingų žmonių būta. Jaučiu juos, gėriuosi jais. Myliu Seinus. Seinuose mėgstu pastovėti Zavadzkio gatvėje, prie mūrinio „Šaltinio“ spaustuvės pastato. Gerai įsiklausius čia galima išgirsti mašinų kalenimą, pajusti popieriaus, klijų ir knygų kvapą. 1905-ųjų pabaigoje Juozapas Laukaitis, Vincentas Dvaranauskas ir Jurgis Narjauskas čia įsteigė draugiją knygoms leisti ir spausdinti. Per trumpą laiką Seinų ir Vilniaus vyskupijų tikinčiųjų lėšomis surinkta 20 000 rublių. Spaustuvės įrengimas
kainavo 15 000 rublių. Užteko lėšų ir lietuviškoms, ir lotyniškoms, ir lenkiškoms, ir rusiškoms raidėms nupirkti. Pirmieji spaustuvininkai, net raidžių rinkėjai, buvo ne lietuviai, o lenkai, varšuviečiai. Seinuose jie gyveno atskirą savo gyvenimą ir į lietuvių reikalus nesikišo. Lietuvių kalba jie nesidomėjo ir nė vienas, išskyrus S. Szeppe, jos čia nepramoko. Vietos lietuviai kalbėdavo su jais lenkiškai.
„Šaltinio“ spaustuvė įsikūrė kurijos pastate, vikarų butų dalyje. Buvo ankštoka. Spaustuvę reikėjo perkelti į dviaukštį siuvėjo Vinco Petruškevičiaus namą, tuomet Vengrų gatvėje. Pirmajame aukšte sau vietą rado spausdinimo mašinos, antrajame – veikė „Šaltinio“ redakcija, knygų rišykla ir biblioteka. 1906 m. balandžio 1 d. spaustuvę iškilmingai pašventino J. M. diecezijos administratorius prelatas Juozapas Antanavičius. Seinai Lietuvos pakraštyje sužibo nauju lietuvybės žiburiu, kuris skleidė naująją šviesą į Lietuvą. Seinai atsimainė, išgražėjo, pakeitė savo veidą.
Pirmas Seinų „Šaltinio“ numeris pasirodė 1906 m. kovo mėnesį. Laikraščio užmojai buvo platūs. Jis siekė žadinti tautinę savimonę, kelti dorovės klausimus, skaitytojų kultūrinį lygį. Pirmasis „Šaltinio“ redaktorius kanauninkas Kazimieras Prapuolenis neilgai džiaugėsi šiomis pareigomis. „Šaltinio“ 4 numeryje jis rašė: „Mano sveikatai gerokai susilpnėjus noroms nenoroms atsisakiau nuo pradėtojo darbo ir pavedžiau jį į tokias rankas, kurios gali atnešti naudą Lietuvos visuomenei. Su dvasiškosios ir svietiškosios vyriausybės žinia perleidau visas savo teises ir priedermes, kaipo „Šaltinio“ redaktorius-leidėjas, Gerb. kunigui Juozapui Laukaičiui, dvasiškosios Seinų seminarijos profesoriui, buvusiam a. a. vyskupo Barono kapelionui ir Konsistorijos sekretoriui. Todėl sulig šiuo laiku Gerb. kun. Juozapas Laukaitis tampa tikruoju „Šaltinio“ redaktorium-leidėju ir į jį reikia kreipties su visais reikalais, turinčiais kokį nors sąryšį su šiuo laikraščiu.“
Iš pradžių „Šaltinis“ išeidavo 2000 egz. tiražu. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis jau spausdinamas 15 000 egz. tiražu ir yra labiausiai skaitomas žurnalas Lietuvoje. Leidinys rašė apie žemės ūkį, švietimą, sveikatą, mokslą. Ilgainiui pradėjo eiti žurnalo priedai: „Šaltinėlis“ – vaikams, „Artojas“ – žemdirbiams, „Vainikas“ – jaunimui. „Šaltinio“ spaustuvėje buvo leidžiamas mėnraštis „Vadovas“, dvisavaitraštis „Spindulys“ bei „Žiburio“ draugijos organas „Žiburys“. Populiarūs buvo kalendoriai bei knygų serijos.
„Šaltinio“ spaustuvėje per visą jos gyvavimo laikotarpį išspausdintos 257 knygos. Daugiausia lietuvių kalba, bet būdavo leidinių lenkų, esperanto ir lotynų kalbomis. Knygų tiražai įvairūs, nuo 300 iki 30 000 egz. Beveik visos knygos nedidelės apimties ir mažo formato, išspausdintos ant prastos kokybės popieriaus.
Sigitas Birgelis, punskas.pl