Visai neseniai, vos prieš kelerius metus, rugsėjo 1-oji man siejosi su be galo smagia diena. Visada nekantriai laukdavau naujų mokslo metų, kurie atneš ne tik žinių, bet ir nepakartojamas akimirkas su klasės draugais. Dabar, kai niekas nerašo pažymių už perskaitytą knygą arba parašytą tekstą, rugsėjo pradžia į galvą spaudžia visiškai kitas mintis. Mintis apie Antrąjį pasaulinį karą. Ir visai nesvarbu, kad aš jo nei mačius, nei jį pergyvenus. Prieš 79 metus prasidėjusi nesąmonė palietė ir mus – tiesiogiai su karo pabaisa nesusidūrusius.
1939-ųjų rugsėjo 1-ąją vaikai nežinojo, kad mokyklos skambutis nutils ilgesniam laikui, o kai kuriems iš jų gal ir paskutinį kartą skambės… Mažiausi nesuvokė iškilusios grėsmės ne tik jų sveikatai, bet ir gyvybei. Tačiau jų tėveliai jautė, kad nuo tos dienos niekur nebus saugu, galbūt teks palikti namus, ne kartą reikės bėgti, kur akys neša. Tuo tikslu jie neleisdavo vaikams nusiauti batų, kad pavojaus atveju būtų galima staigiai apleisti pastogę.
XX a. pirmojoje pusėje švietimas neturėjo galimybių normaliai tęstis. Buvo uždarinėjamos mokyklos, bombarduojami edukacijos pastatai, deginamos knygos, archyvai, mokslo reikmenys, areštuojami mokytojai, dėstytojai, mokslininkai, šviesuoliai, kunigai. Karas mokė vaikus, kaip saugotis ir išgyventi. Tam tikrais atvejais priversdavo išmokti laikyti ginklą ir reikalui esant juo pasinaudoti.
Negalima sakyti, kad mokyklos buvo šimtu procentų uždarytos. Okupantai leisdavo vaikams mokytis, lankyti mokyklas, bet tik pagal jų sąlygas ir jų taisykles. Jie žinojo, kad kalbos ir kultūros palaužimas leistų sugermanizuoti arba surusinti jauniausią kartą. Dėl to mokyklose buvo įvedinėjama okupanto kalba. Kaip žinia, tokios aplinkybės privertė žmones imti kitų veiksmų – paslapčia kurti privačias mokyklas namuose, kaimo sodybose. Tik nelegalus švietimas gimtąja kalba padėjo tautai išlikti.
Šiuolaikiniai vaikai turi laimę mokytis bet kurioje mokykloje, lankyti ne tik privalomas pamokas, bet ir užsiimti papildoma veikla po pamokų, vykti į mokyklos organizuojamas ekskursijas, pažinti tiek savo apylinkes ar šalį, tiek kitas valstybes. Šiandien rugsėjo 1-osios skambutis neša vaikams tik pačius geriausius dalykus, kurių prieš keliasdešimt metų jų bendraamžiai neturėjo galimybės patirti. Galbūt dėl to kol kas pirmosios dienos mokykloje varpelių garsas man atneša praėjusių laikų gaudesį…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl