Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda visiškai pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie atrodė spindulingi ir kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje. Petras ir jo draugai buvo apimti miego. Išbudę jie pamatė jo spindėjimą ir stovinčius šalia jo du vyrus.
Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, kaip gera mums čia! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando.
O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas.
O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą. Evangelija (Lk 9, 28b–36)
***
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius
Jėzaus gyvenimas turi būti mums pavyzdys ir paraginimas. Tačiau, kad suvoktume, ką mums byloja Kristaus gyvenimo paslaptys, turime žinoti, ką jos reiškė ir pačiam Jėzui. Mes klausiame, kokią vietą atsimainymas užima Paties Išganytojo gyvenime. Jėzus turėjo žmogišką Širdį, Kuri patyrė ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir skausmo, ir paguodos. Jis turėjo Širdį, kuri buvo visiškai be nuodėmės, kuri šventu būdu, tačiau visiškai tikrai patyrė sielos audrų permainas, kaip ir mūsų. Dievo Sūnus priėmė tikrą žmogišką prigimtį, kūnu ir siela, Jis tapo viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę.
Baltas sniegas dengė Taboro kalno viršūnę ankstyvą pavasario rytą, kai Kristus, trijų apaštalų lydimas, užkopė į jį. Tik trys mokiniai buvo kartu su Juo. Petras – apaštalų kunigaikštis, vyras tvirto kaip uola tikėjimo, ant kurio Viešpats Savo Karalystę ir Bažnyčią steigė. Jokūbas, kurį mes vadiname vilties apaštalu, ir Jonas – meilės apaštalas. Tikėjimas viltis ir meilė – tai mūsų gyvenime tobulybės siekimas – tai Alpių gėlės Edelveisas, kuri labiausiai mėgsta kalnų vienatvę, kur gryniausias oras, kur saulė skaisčiausiai šviečia, kur nardo karališkieji ereliai. Mąstančio ir besimeldžiančio žmogaus dvasia savo kilnius polėkius vykdo. Nieko stebėtino, kad Dievo artumo paveikta siela ir kūną į tas aukštumas traukia, liepsnojančios dvasios šviesa ir kūną apšviečia. Ir trys laimingieji apaštalai entuziastingai sušuko: Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei ir trečią Elijui (Lk 9, 33b).
Kada Išganytojas nuo Atsimainymo kalno nužengė, uždraudė Savo mokiniams apie tai pasakoti, kol Jis neprisikels iš numirusiųjų. Praslinkus kuriam laikui Jis jau stovės ant kito kalno – ant Kalvarijos kalno. Ten jau nebus šviesos spindesio, o vien tamsa. Čia nėra balto sniego, o varva tik Kristaus Kraujas. Čia nebuvo girdėti Dievo Tėvo balso. Ir kada Sūnus šaukėsi dagaus maldaudamas pagalbos, Dangaus Tėvas tylėjo. Ant Kalvarijos kalno nenorėjo pasilikti mokiniai – jie išsilakstė. Tikėjimo apaštalas Petras ir krikščioniškosios vilties šauklys Jokūbas pasislėpė. Tik meilės apaštalas Jonas pasiliko šalia. Meilė ėjo garbės sargybinio pareigas ant Kalvarijos kalno prie Nukryžiuotosios Meilės.
Kai Kristus nužengs nuo šio paniekinimo kalno, Jis nelieps mokiniams tylėti, o tiesiog juos siųs į pasaulį, kad skelbtų Evangeliją apie Kryžių. Jėzus nesakė, kad ant Taboro kalno bus paaukštintas ir kitus patrauks prie Savęs. Sakė, kad tai įvyks, kai bus iškeltas ant Kryžiaus. Ne ant Taboro kalno išmušė žmonijos malonės valanda, kada Dievybė prasimušė pro žmogaus kūną, bet ant Kalvarijos kalno, kur Žmogaus Sūnus paaukojo Save už mūsų nuodėmes.
Ir mūsų gyvenime malonės valanda yra ne tuomet, kai esame ant Taboro kalno, bet tuomet, kai nešame su meile pareigų, atsakomybės ir tikėjimo kryžių. Mūsų gyvenime malonės valandos – tai visų pirma Kalvarijos kančios valandos, kada mes su Dievo Sūnumi šaukiame: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mt 27, 46b).
Kristus ne ant Atsimainymo kalno, bet ant Golgotos kalno pasaulį atpirko ir išganė.
Bernardinai.lt