Skubėkime mylėti vieni kitus

[…] Mes kartais praeitį

Atgal susigrąžinam,

Atsiremiam į ją –

Tenai, kur ji gera.

(Just. Marcinkevičius)

Skubėkime mylėti vieni kitus, savo artimus, ypač savas šeimas. Raskime laiko pabendrauti, pabūti kuo daugiau kartu, nes rytdiena nenuspėjama: čia esi, čia jau gali tavęs nebūti… Skaudi tuštuma pasilieka, kai netenki artimo. Gailiesi, nes daug praeities akimirkų galėjo būti kitokios, gražesnės ir geresnės… Deja, laikas nesugrąžinamas. Rodosi, toks pat likimas laukia kiekvieno mūsų: čia gimėm, čia reiks numirti… Tačiau paskutinė akimirka vis atitolinama. Rodos, ji dar toli, dar yra laiko, suspėsime. Bet ne vienas primena, kad gyvename vieną kartą. Kiekvienas gimėm, tai turim gyventi, gerbti save ir kitus. Reikia džiaugtis kiekviena diena, kiekvienu žmogumi, vertinti ir pasverti kiekvieną akimirką, nugyventi dienas taip, kad nesigailėtum. Vyresni dar priduria, kad nereikia skubėti ruoštis mirčiai, nes amžinybė dar ir taip nusibos…

Marijona Dapkevičiūtė pasakojo:

– Mes maži, pulkas vaikų likom, kap tėtė numirė. Mes dzvi buvom vyrausios – jau po 18 metų, o brolis da visai vaikas, kitos sasutės mažukės. Vienos kitas dabojo, o mes laukuose. Tai, būdavo, akėju arkliu ir matau tėtės an arimo sliedus, tai tep suku arklį, kad neužmintų, kad kuo ilgiau palikc tų tėtės sliedų. Viskas jį primydavo ilgai ir in vieškelį žūrėdavom, kap sunku, ir lyg macydavom, kad kas aina, alia aina ir praaina. Sapnuose tankiai matėm… Alia su čėsu tokia bėda susmažina, lyg tai žaizda apgyja. Darbo pylnos akes, reikėjo duoc roda…

Birutė Roglienė prisiminė:

– Mūs pulkas vaikų tepgi anksci likom be mamos. Mama tai ilgai lovoj gulėj, sunkiai sirgo, darau kompresus. Cik pašaukia, tuoj ir ateinu. Dzideliuose skauduliuose numirė, alia ilgai da jos balsų girdėjau. Ir net kap inmiegcu, tai kap šūkters per miegus, tai cik strykc ir pribundu, ir noru lėkc mamai pamačyc, alia acitokiu, kad jau jos nėra. Sunku vaikam ypač bė mamos, be tėtės, sunku apsiprasc, alia raikia laikycis, šnekėcis, užsiimc darbu, tai ramiau būna. Rodos, kiekvieno tas laukia, alia žmogus negali apsiprasc su praradzimu, su mircim… Laikas gydo visas žaizdas.

Ačiū pašnekovėms.

G. Pakutkienė, punskas.pl