Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdienin? maistą ? duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žem?pačiui. Tik?ta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo lig?: nuo blogos akies (nuži?r?toms karv?ms grąžina pieną, atkeri nuži?r?tus žmones), padeda gydyti aki? ligas, žaizdas, saugo nuo gyvat?s ?kandimo. Tokios duonos gabaliuką pad?davo ant krosnies, kad ugnis iš nam? neišeit? ir neišplist?. Kilus perk?nijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perk?ną atbaidyt?. Motinos, išleisdamos s?nus ? kariuomenę, ? drabužius ?si?davo duonos trupin?, tik?damos, kad s?n? aplenks kulka.
At?jus krikščionybei senoji lietuvi? švent? sutapatinta su šv. Agotos varduv?mis. Duona šią dieną prad?ta šventinti bažnyčiose.
Seinuose, aikšt?je priešais bažnyčią, yra šv. Agotos koplyčia. Ant jos užkelta ir šios šventosios statula. Praeidami nesusimąstome, kad ta sena šv. Agotos skulpt?ra gars?jusi stebuklais, gelb?jusi ir saugojusi m?s? prosenelius nuo nelaimi?, gynusi seniau medinius Sein? pastatus nuo gaisr?.
D?l dažn? gaisr? Seinuose parapijieči? l?šomis 1789 metais pastatyta šv. Agotos koplyčia. Ant koplyčios viršaus, virš stogo, iškelta žmogaus dydžio šv. Agotos skulpt?ra, iškeltoje kair?je rankoje laikanti verbą ar rugio varpą ? ji išdrožta iš liepos medžio 1828 metais. Nukelta ir restauruota (konservuota, mediena nudažyta) prieš dešimt? met?. Koplyt?l?s viduje yra aštuonioliktojo amžiaus šv. Agotos paveikslas. Ant lub? ? 1950 met? freska, atlikta Stanislovo Kazmierčiko, baigusio Varšuvos men? akademiją (Viktorijos Jesinauskait?s ir Blažiejaus Kazmierčiko s?naus), vaizduojanti Kristaus gundymą. Koplyt?l? aptverta tvorele, nukalta kalvio 1904 metais.
Apie Grabnyčias ir šv. Blažiejaus dieną
Vasario pradžioj dar žiema, tik jau kvepia pavasariu, dienos ilgesn?s, šviesiau. Tada švenčiama keletas bažnytini? švenči?: vasario 2 d. ? Grabnyčios, vasario 3 d. ? šv. Blažiejaus diena, vasario 5 d. ? šv. Agotos švent?. Per Grabnyčias šventindavo linus ir vaško žvakes, graudulin?mis vadintas.
Žvak?s, b?tinai biči? vaško, šventinamos per Grabnyčias. Sein? bažnyčioje mišios ta intencija šiemet atnašautos lietuviškai trečiadien?, vasario 2 d., 13 val. ? kaip paprastai sekmadien?. Tikr? dideli? vaško žvaki? kiekvienas gal?jo nusipirkti tą dieną iš bitininko Petro Misiukonio.
?O per Blažiej? (kitą dieną miši? metu) žmoni? atsineštas žvakes paima kunigas ir kiekvienam priklaupus sukryžiuoja jas ties gerkle. Tai reišk?, kad neskaud?s gerkl?s, nesirgsi ir pan., ? pasakoja Kastul? Žukauskien? iš Sein?. ? Parsineštos žvak?s laikomos namuose ir žiebiamos sergant ar kai kunigas, parvežtas su šv. Sakramentu, teikia ligonio patepimą, arba prieš mirt?. Kunigui kal?dojant taip pat užžiebiu kasmet. T?vai šventintą žvakę visada užžiebdavo per audrą ar perk?niją. Tik?davo, kad toki? žvaki? liepsna saugo nuo perk?no, audr? ir lig?.
Šventoji Agota tai saugo nuo gaisr?. ? ugn? ?mesta šv. duonel? nukreipia ugn??.
Kastul? Žukauskien? sako neprisimenanti, kad tą dieną eit? procesija iš bažnyčios ? šv. Agotos koplyčią.
Vasario 5 d. šventinami duona ir vanduo, kuris namuose laikomas iki kit? met? šios švent?s. Šlakstomi namai per audrą, kad atbaidyt? žaibus. Tik?ta, kad jei per gaisrą ? liepsną ?metama Agotuk?s duonut?s, ji sukelia v?ją, kuris pradeda p?sti ? priešingą pusę ir neplečia ugnies. Davus duonut?s susirgusiam gyvuliui jis išgyja. Seniau gabaliukus pašventintos Agotos duonel?s d?davo po sijomis, ? statomo namo kertę, pamatus.
Anel? Sinkevičien?, kilusi iš Podliask?, sako: ?Berznyke prie buvusios mokyklos ant medinio stulpo buvo šv. Agotos statula. Per karo audras sunaikinta, liko tik pats stulpas. Visada laikau namuose gabaliukus Agotos duonut?s ir duodu an?kam, vaikam, kai kur keliauja, kad laimingai sugr?žt??.
Julija K. pasakoja: ?Žinau, kad šv. Agotos dieną nevalia skalbti. Mama labai tik?davo šventintos duonut?s galia ir nešiojosi popier?lyje rankin?je, kad vagys neužpult?. Iš šventint? žvaki? galima buvo sužinoti ateit?. M?s? senoliai burdavo, ir aš m?gstu. Prisiskaičiau, ką reiškia ?vairios formos, kurios susidaro lašinant ? vanden? vašką. Užžiebus žvakes ži?riu, kur eis d?mai: jei ? namo vid? ? tai laukia kokia b?da ar nelaim?, o jei ? dur? pusę ? gali kas mirti iš gimini?.
Gird?jau taip pat, kad žmogui mirštant reikia žiebti Grabnyči? žvakę, tai šviesa nurodo kelią ? dang??.
Algirdas Mačionis, gimęs 1928 m., porina: ?Gyvenom Radži?čiuose, o v?liau Seinuose. Kad procesija eit?, nepasakojo niekas, bet apie Grabnyči? žvak?s ir Agotos duonut?s galią tai žinojau. ? mišias visada einu ir pašventinu. T?vai šnek?jo, kad ant lango pastatyta užžiebta Grabnyči? žvak? neleis trenkti perk?nui. Jei užsidega kur, tai tur?jo šventinto vandens ir tik?jo jo galingumu ? kad ugnis nurims, pakryps ? kitą pusę ir nesunaikins nam?. Ogi visur buvo medin?s su šiaudais trobos dar mano vaikyst?je, jaunyst?je. Šventintos duonel?s pasi?miau ir šiemet per mišias, nes šv. Agotos duonos tur?t? b?ti visuomet kiekvienuose namuose?.
Danut? Marmien? iš Kauno rašo: ?Šv. Agotos diena ? duonos diena. Nuo seno lietuviai garbino kasdienin? maistą ? duoną. Tik?ta, kad pašventinta duona gelbsti kilus gaisrui, saugo nuo lig?, blogos akies. Tik?ta, jog nuži?r?tom karv?m grąžina pieną, atkeri nuži?r?tus žmones, padeda gydyti aki? ligas, žaizdas. Saugo nuo gyvat?s ?kandimo (reikia neštis einant ? mišką kišen?je). Kilus gaisrui, metama ? ugn?, tikint, kad ugnis nurims, nesunaikins nam?. Kilus perk?nijai, duonos gabaliuką laikydavo rankoj, kad atbaidyt? žaibus.
Mano t?vai buvo atitr?kę nuo kaimo ir paproči?. Artimiausi gimin?s gyveno mieste, o ? kaimą važiuodavo, kai kas mirdavo ? ? laidotuves. Mano t?tis buvo laisvamanis. Nors prisimenu, kad per didžiąsias šventes ? bažnyčią eidavom visa šeima. Mama buvo tikinti (m?go kartoti: ?Kaip radom, taip ir palikim…?), bet ? bažnyčią eidavo tik per didžiąsias šventes. Mes, vaikai, buvom pakrikštyti, privesti prie Pirmosios komunijos ir t. t.
M?s? šeimoj davatka buvo močiut? ? t?vo mama. Ji ? bažnyčią eidavo vos ne kasdien ? ? gegužines pamaldas ir kt. Ji šventintos duonos parnešdavo. Atmenu, kad laik? sudžiovintą drobiniame maišely spintos viršutin?j lentynoj. Tur?davo ir šventint? žvaki?, ir šventinto vandens. Neatsimenu, kas pasakojo, kad ?siplieskus gaisrui, ?metus šventintos duonos, ugnis prigeso. Pati tokios patirties neturiu?.
Šv. Agota gim? Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje. Jai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau ji nusprend? b?ti tyra ir tarnauti Dievui. Tais laikais krikščionyb? dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami. Agota d?l tik?jimo žiauriai nukankinta: jai nupjautos abi kr?tys ir ji sudeginta ant laužo. Mir? 251 met? vasario 5 d. Pra?jus metams po jos mirties, išsiverž? Etnos ugnikalnis. Žmon?s paties? priešais atitekančią lavą šv. Agotos skraistę. Ugnikalnis nurimo ir žmon?s išsigelb?jo. Nuo to laiko tikima, kad šv. Agota saugo nuo ugnies ir sunaikinimo. Jos garbei šventinami duona, vanduo ir druska.
Paveiksluose ir drožiniuose šv. Agota buvo vaizduojama laikanti pad?klą su nupjautomis kr?timis. V?liau, norint išvengti tokio žiauraus vaizdo, kr?tys buvo pakeistos dviem kepaliukais duonos.
www.punskas.pl, E. Pakutkien?