Liepa – atostogų ir pažintinių kelionių metas. Daug įdomių ir lankytinų objektų galima pamatyti Lenkijoje, Rytprūsiuose. Vieni jų susiję su baltų kultūra ir istorija, kiti įdomūs dėl kitų priežasčių. Keliaujant pro seną prūsų gyvenvietę Raistpilis, dab. Kentšino (lenk. Kętrzyn) miestą, verta aplankyti Gerložės miške esančius Hitlerio bunkerių – „Vilko irštvos“ – griuvėsius. Čia Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 m. liepos 20 d., Klausas fon Štaufenbergas įvykdė pasikėsinimą nužudyti Hitlerį.
Hitlerio bunkeriai pradėti statyti 1940 m. ankstyvą rudenį. „Vilko irštva“ buvo puiki vieta vadovauti karo veiksmams Rytų fronte. Ji pastatyta gerai įtvirtintame Rytprūsių plote, tarp didžiųjų ir mažųjų ežerų, netoli sienos su Sovietų Sąjunga. Slėptuvės teritorijoje veikė du aerouostai, elektrinė, geležinkelio stotis, vandentiekiai, šiluminės, teletaipo punktai. „Vilko irštvą“ sudarė 40 gyvenamųjų, ūkinių ir administracinių pastatų, 7 sunkieji ir 40 lengvųjų gelžbetonio bunkerių. Jie buvo nuo šešių iki aštuonių metrų aukščio. Sunkiojo bunkerio viduje tilpdavo apie 8 žmones. Objekte dirbo 2100 karininkų, kareivių ir civilių.
Antrojo pasaulinio karo metais nacių vadas čia priimdavo feldmaršalus, generolus, gauleiterius, ministrus, draugiškų valstybių aukščiausiojo rango svečius. Slėptuvėje, suplanuotoje keliems žaibiško karo su Sovietų Sąjunga mėnesiams, Hitleris praleido per 800 dienų. Pirmą kartą čia atvyko 1941 m. birželio 24 d., visiems laikams apleido – 1944 m. lapkričio 20 d.
Visą plotą sudarė trys saugumo zonos. Pirmoji zona buvo į šiaurę nuo geležinkelio linijos. Čia stovėjo Hitlerio, Keitelio, Bormano, Jodelio slėptuvės, gydytojų, stenografų, stenotipistų bei saugumo tarnybos gelžbetoniniai ir plytiniai statiniai, veikė dvi arbatinės, du kazino, katilinė, sauna. Antrojoje zonoje, esančioje į pietus nuo plento, stovėjo dviejų aukštų betoniniai ir plytiniai statiniai bei mediniai barakai. Čia buvo įsikūrę Vermachto skyriai bei tarnybiniai ir gyvenamieji Hitlerio sargybinio bataliono objektai. Į rytus nuo antrosios zonos stovėjo objektai, priklausantys karinio laivyno, oro pajėgų vyriausiųjų vadovybių atstovybėms, užsienio reikalų ministerijai bei viso komplekso didžiausias bunkeris – visuotinės paskirties priešlėktuvinė slėptuvė. Visumą juosė akstinuotų vielų užtvaros bei minų laukai.
Bunkerių statyba vyko trimis etapais: 1940–1941, 1942–1943 ir 1944 m. Kai pirmą kartą čia atvyko Hitleris, būstinę sudarė aštuoni dviaukščiai antžeminiai betoniniai objektai bei keletas plytinių ir medinių statinių. 1942 m. vasarą pradėtas „Vilko irštvos“ statybos antrasis etapas. Tuomet buvo pastatyti nauji barakai bei gyvenamosios patalpos. Dėl gresiančių oro antskrydžių kai kurie statiniai sustiprinti plytinėmis sienomis ir gelžbetoninėmis perdangomis.
Įdomu, kad bunkeriai niekada nebuvo bombarduojami. Po karo amerikiečių mokslininkai apskaičiavo, kad sunkusis bunkeris būtų atlaikęs net ir tiesiai ant jo numestos atominės bombos, tokios, kokia buvo numesta ant Hirosimos, sprogimo jėgą.
Artėjant Rytų frontui, 1944 m. pavasarį, pradėtas būstinės statybos trečias etapas. Hitlerio ir svečių slėptuvė buvo sustiprinta gelžbetoninėmis dangomis, nuo pamatų pastatytos Geringo, Bormano bei bendroji slėptuvės.
Kaip minėjau, šiuos bunkerius Hitleris apleido 1944 m. lapkričio 20 d. Artėjant Rytų frontui feldmaršalas V. Keitelis 1944 m. lapkričio 22 d. iš Berlyno įsakė bunkerius sunaikinti. Įsakymas įvykdytas 1945 m. sausio 24–25 naktį.
Objekto išminavimo darbai truko iki 1955 m. Jų metu surasta per 54 tūkstančius minų.
Objekto lankymas
Yra trys Hitlerio bunkerių lankymo trasos. Lankymas raudona ir geltona spalvomis pažymėtu taku trunka 50 min., raudonuoju – 70 min., o raudona ir mėlyna spalvomis pažymėtu taku – apie 1,5 valandos.
Šiandieniame restorane kitados buvo fiurerio sargybinės gvardijos kontoros ir gyvenamosios patalpos. Plokšti stogai turėjo įdubas. Ant stogų augo žolė, krūmai, medžiai.
80 m nuo šio pastato yra paminklinė lenta, primenanti atverstą knygą. Ji atskleista ant plytų ir betono luito. Lentoje lenkų ir vokiečių kalbomis rašoma: „Šioje vietoje stovėjo barakas, kuriame 1944 metų liepos 20 dieną Klausas fon Štaufenbergas įvykdė sąmokslą prieš Hitlerį. Ir jis, ir daugelis kitų, kurie priešinosi hitlerinei diktatūrai, sumokėjo už tai gyvybe.“
Lankytojų dėmesį patraukia pačio Hitlerio slėptuvės griuvėsiai. Ši slėptuvė galutinę išvaizdą įgavo po 1944 m. rugsėjį atliktų stiprinimo darbų. Albertas Speeras po karo rašė kalinio „Prisiminimuose“: „Jeigu kas nors gali būti statybine forma išreikšta kaip situacijos simbolis, tai būtent toji slėptuvė: iš išorės panešanti į senovės egiptiečių kriptą, buvo iš esmės didžiulis betono luitas, be langų, be tiesioginio oro srauto, statinys, kurio betoninės sienos buvo daug kartų didesnės už naudingąjį plotą. Toje kriptoje gyveno jis, dirbo ir miegojo. Atrodė, kad 5 metrų storumo gelžbetoninės sienos skyrė jį, kalbant perkeltine prasme, nuo išorinio pasaulio ir apskliautė jo įsidingojimuose.“
Dvigubos perdangos aukštis šiame objekte siekė 8 metrus, o dvigubų sienų storis – 5 metrus. Tik frontinė šio bunkerio siena palyginti gerai iki šiandien išsilaikė.
Hitlerio bunkerį sudarė darbo kambarys, miegamasis, prieškambaris, dušas ir tualetas. Priestate, slėptuvės dešinėje pusėje, buvo įrengta Hitlerio virtuvė, kurioje jam ruošdavo vegetariškus valgius.
Šiame objekte man teko lankytis daug kartų. Visada jis palikdavo didelį įspūdį.
Sigitas Birgelis, punskas.pl