Lapkričio 4 dieną Seinų „Lietuvių namuose“ vyko Vėlinių minėjimas „Ilgesio vėjai“, kurio metu buvo pagerbti šio krašto mirusieji.
Aldona Stankevičienė
2018 m. saulėtą, giedrą (kaip ir josios nuotaika), gražų birželio 12-osios rytą Burbiškių kaime mirė pavyzdinga ūkininkė, mama, močiutė Aldona Stankevičienė.
Aldutė gimė 1950 m. rugpjūčio 2 d. ir buvo antras žagariškių Anelės (Petruškevičiūtės) ir Vitaliaus Markevičių vaikas. Abiejų tėvų tėviškės gražiame Žagarių kaime, kur vaikystėje bėgiojo pasiguosti maža Aldutė tai pas vienus senelius, tai pas kitus. Apkabindavo sunkiomis akimirkomis prosenelių Markevičių statytą pakelės kryžių. O liūdėti teko jau ankstyvoje vaikystėje, būnant vos penkerių metų… Anksti neteko tėvelio – jis mirė sulaukęs 33 metų. Aldutė liko našlaitė 5 metukų, o jauniausia sesutė – pusantrų. Tėtė paliko šeimą – jauną našlę su keturiais mažais vaikeliais. Vaikystėje Aldona neteko tėvelio, o jaunystėje – ir mamytės. Su vyriausiuoju broliu galynėjosi su ūkio darbais, taip pat anksti reikėjo išmokti šeimininkauti, kas vėliau labai pravertė.
Užaugo Aldutė su jauniausia sese Terese, broliu Juozu, kuris liko tėviškėje, ir su vyriausiuoju broliu Vitu, kuris Augustave gyvendamas užaugino sūnų Petrą – sportininką, baidarių irklavimo čempioną.
Aldutė, kaip ir broliai, buvo aukšto ūgio. Ją 21-metę nusižiūrėjo Burbiškių kaimo jaunuolis Juozas Stankevičius. Po metų, 1972-ųjų birželio 22 d., jie susituokė.
Aldutė buvo gera šeimininkė, pati išmoko ir ūkio darbų, ir gaminimo. Visada gražiai sutarė su kaimynais, vakarais mezgė, skaitė. Visada prenumeravo lietuvišką spaudą. Mėgo eiti į kaimo susirinkimus, giminių susitikimus, ne tiek pėsčiomis, kiek dviračiu keliauti pas kaimynus ar į miestelį. Visada gerai sutarė su vyru. Ūkininkavo pirmiausia mažesniame, o paskui prisipirkus žemės – apie 50 ha ūkyje. Augino visko, vėliau vertėsi pienininkyste.
Užaugino tris vaikus. Vyriausioji dukra Onutė išėjo į marčias į Vilkapėdžių kaimą pas Vaicekauskus. Jaunesnis sūnus Jurgis vedė iš Pristavonių Vidą Radzevičiūtę, o Romas – iš Punsko kaimo Aldutę Baranauskaitę. Jaunėliui Romui tėvai aprašė ūkį, o patys talkino sūnų šeimoms, padėdami prie anūkų, kurių sulaukė dešimties. Džiaugėsi vaikų šeimomis, anūkais. Visi jie lankė lietuviškas mokyklas Punske ir Seinuose, džiugino Senelių dienos koncertuose. Aukštai, tvirtai moteriai, rodos, jokios vėtros nebuvo baisios. Deja, ligos galia nenuspėjama… Ne laiku likimas artimiesiems išplėšė žmoną, mamą, močiutę. Aldona mirė sulaukusi 69 metų.
Gyvenimas – likimo atspindys.
Jis lengvas ir trapus tarsi plaštakė…
Greta kiekvieno žmogaus žingsnis
žingsnin žengia Laimė ir Nelaimė…
Jurgis Latvys
Skaidriame, kvepiančiame gegužės žydėjime kaip griausmas iš giedro dangaus visus Klevus sudrebino žinia, kad šio mėnesio 31 d. mirė Klevų kaimo pavyzdingas ir pamaldus ūkininkas Jurgis Latvys.
Jurgiui buvo tik 57 metai… Jis buvęs labai darbštus, gabus ūkininkas, pavyzdingo ūkio šeimininkas, visada giedros nuotaikos, linksmas, draugiškas, besidžiaugiąs gyvenimu.
Jurgis gimė 1961 m. birželio 3 d. Augo prie gražuolio Klevo ežero, Eugenijaus ir Janinos (Karaneckaitės) Latvių šeimoje kartu su vyresniais broliu Juozu ir sese Emilija. Lankė Klevų, vėliau Ramoniškių pagrindinę mokyklą. Ūkininkavimo žinių sėmėsi iš tėvų ir žemės ūkio mokykloje Seinuose. Nuo mažumės jį traukė ūkis. Pats sugebėdavo sutaisyti sugedusį traktorių ar padargą. Visada tinkamai prižiūrėjo pakeles – nebuvo jokių nereikalingų žolių ar piktžolių.
Vietoj kariuomenės pasirinko darbo būrį Suvalkuose, pramoko kelių amatų, kurie pravertė gyvenime. Mėgo šokį, dainą, juokauti.
Jaunystėje pamilo ir būdamas 21 metų vedė Danutę Nevulytę iš Navinykų. Jų šeimoje gimė: Darius, Donatas, Dalytė ir jauniausioji Jurgita. Visų šeimos narių vardai prasideda D arba J raide. Vaikai lankė pagal galimybes lietuviškas klases, „Žiburio“ mokyklą. Gražino renginius skambiais balsais. Paskutiniais metais Jurgis jau džiaugėsi trimis anūkais, nes trys vaikai padovanojo seneliui po anūkėlį. Likimas iš Danutės ir Jurgio šeimos 2011 m. rugpjūčio 25 d. išplėšė jauniausio sūnaus Donato gyvybę. O po septynerių metų ir vėl tokia žiauriai skaudi netektis…
Jurgis labai tikėjo Dievą, šventomis dienomis ir sekmadieniais nepraleido šv. Mišių. Visi žinojo, kur Jurgio vieta bažnytiniame suole. Gegužės pabaigoje ji liko tuščia… Jurgis nebespėjo baigti pradėtų darbų, nebeįvykdė daug prasmingų planų, neįgyvendino kai kurių svajonių. Likimo keliai nežinomi. Jurgio gyvenimo gija nutrūko ne laiku ir netikėtai… Iš aukštybių jis palaikys artimuosius ir linkės stiprybės bei ištvermės liūdinčiai šeimai.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl