Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema

Skelbiame Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Vytauto Radžvilo pranešimą „Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema“. Šis pranešimas buvo skaitytas 2013 m. vasario 15 d. Vilniaus mokytojų namuose vykusiame Lietuvos Nepriklausomybės dienos minėjimo renginyje.

Jaunimo sambūris „Pro Patria“ sveikina visus piliečius su Lietuvos Nepriklausomybės diena! Šia proga kviečiame pasiklausyti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Vytauto Radžvilo pranešimo „Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema“ garso įrašo. Šis pranešimas buvo skaitytas 2013 m. vasario 15 d. Vilniaus mokytojų namuose vykusiame Lietuvos Nepriklausomybės dienos minėjimo renginyje.

Labas vakaras, gerbiami svečiai. Jaunimo sambūrio „Pro Patria“ vardu norėčiau pasveikinti visus, šio penktadienio vakarą po darbo savaitės ne išskubėjusius namo, bet susirinkusius čia paminėti Lietuvos valstybei ir tautai ypač reikšmingos datos – Vasario 16-osios išvakarių. Taip pat dėkoju „Tiesos“ sambūrio žmonėms, kurie padėjo jus čia šį vakarą suburti. Šiandien jau tapo įprasta vasario 16-ąją rengti iškilmingas ceremonijas ir sakyti gražias šventines kalbas, tačiau šį vakarą norėtume pakviesti jus kartu paprastai, žmogiškai apsvarstyti tą kelią, kurį mūsų valstybė nuėjo per 22 nepriklausomo ir laisvo gyvenimo metus. Apmąstyti tą kelią, keliant klausimą, kaip ir kokią valstybę kuriame, ar iš tiesų esame laisva ir mokanti laisve naudotis tauta ir valstybė. Pastebėsite, kad šie klausimai nėra moksliniai, nėra tik politologiniai, bet veikiau tai egzistenciniai klausimai, visos lietuvių tautos klausimai, kurių akivaizdoje mes šiandien stovime.

Ko gero, nereikia detaliai pristatinėti šiandienos paskaitos autoriaus, visiems gerai pažįstamo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, filosofo, profesoriaus Vytauto Radžvilo, kuris šį vakarą sutiko pasidalinti savo įžvalgomis. Jo paskaitos tema „Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema“. Po paskaitos bus šiek tiek laiko pasisakymams ir klausimams, o prieš pakviesdamas profesorių čia, norėčiau paprašyti visų atsistoti ir pradėti šį vakarą Lietuvos valstybės himnu.

***

Labas vakaras visiems. Man didelė garbė ir malonumas pasidalinti šiandien kai kuriomis mintimis apie Lietuvos valstybės padėtį, jos perspektyvas. Džiugina ir tai, kad šis renginys yra bendras „Pro Patria“ jaunimo sambūrio ir „Tiesos“ sambūrio renginys.

Turbūt nėra prasmės čia esančiai auditorijai įrodinėti, kad Lietuvos Respublikos padėtis yra sunki, o dar tiksliau – prasta. Taip ją apibūdindamas, turiu omenyje labai svarbų faktą, kad šiandien esame priversti ne šiaip spręsti problemas, su kuriomis susiduria visos pasaulio valstybės, bet mums iškylančių iššūkių ir problemų pobūdis ir mastas toks, kad norom nenorom tenka kelti klausimą: „Kiek ilgai dar turėsime galimybę švęsti tokias šventes iš tiesų laisvai savo šalyje?“. Pačią pasisakymo temą įkvepia labai paprasta, praktiška mintis. Nepasakysiu nieko stebėtino ar naujo, jeigu konstatuosiu faktą, kad daugybei Lietuvos piliečių šita padėtis kelia nerimą ir norą ją keisti. Tačiau visiškai akivaizdu, kad per 20 metų tokios pastangos vis dėlto nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Vadinasi, norom nenorom tenka svarstyti, kodėl taip yra. Paprasčiausi paaiškinimai daug kartų girdėti ir seniai žinomi. Galima daug ir ilgai kalbėti apie tautinio ir pilietinio sąmoningumo stoką, apie nesugebėjimą susitelkti ir kartu dirbti siekiant didesnių tikslų ir panašiai, tačiau vis dėlto manau, kad atėjo metas tokiam žvilgsniui, kuris grindžiamas šiek tiek kitomis prielaidomis.

Prielaida, kuria bus pagrįstas šiandienos pasisakymas, būtų ta: greičiausiai mes esame patekę arba, tiksliau, įstrigę į tokią valdymo sistemą, kuri štai jau 20 metų nepaprastai efektingai paralyžiuoja visas pastangas ištrūkti iš dabartinės iš tiesų keblios padėties. Kalbėdamas apie valdymo sistemą turiu omenyje štai ką: kad autentiška politinė savivoka gimsta tą akimirką, kai suvokiame, jog politikoje ne viskas įmanoma, ko nori mūsų gera valia. Daugybę šimtmečių žmonės norėjo skraidyti ir kūrė skraidymo aparatus su plasnojančiais sparnais, tačiau į orą buvo pakilta tik tada, kai atsisakyta plasnojančių sparnų idėjos, remiantis fizikos, aerodinamikos, kitų mokslų laimėjimais, sukurtas tiesiog lėktuvas, kurio sparnai, kaip žinoma, neplasnoja, bet jis skrenda. Todėl šito pasisakymo tema bus mėginimas aptarti tai, ką pavadinčiau dabartiniu mūsų valstybės valdymo mechanizmu. Jeigu ne atskleisti iki galo – tai vargu ar įmanoma, – tai bent jau nušviesti tam tikrus pagrindinius principus, kuriais jis yra grindžiamas ir kurie leidžia jam taip sėkmingai veikti.

Pradėsiu nuo to, kad gyvename modernioje valstybėje. Moderni valstybė nėra šiaip sau žmonių kūrinys. Moderni valstybė yra ypatingos rūšies mechanizmas arba mašina, kuri sukonstruota remiantis principais, prieš keletą šimtmečių atskleistais moderniosios politinės teorijos ir sėkmingai įgyvendintais. Taigi šitos modernios valstybės arba mašinos konstravimo išeities taškas yra paprasta mintis, kad vadinamieji žmogiškieji individai yra būtybės, kurių svarbiausias tikslas kovoti dėl trūkstamų resursų. Todėl teoriškai arba hipotetiškai moderniojoje politinėje teorijoje kalbama apie vadinamąją prigimtinę būklę, kurioje ir vyksta visų karas su visais dėl resursų. Tas karas yra nuožmus, jis galiausiai gali baigtis tokios prigimtinės bendrijos susinaikinimu, todėl – kaip sako šita teorija – galiausiai jam reikia padaryti galą. Modernioji valstybė atsiranda tada, kai yra pereinama į vadinamąją civilizuotą arba pilietinę būklę. Štai čia prasideda galbūt tikroji šio pasisakymo intriga, nes pasakymas pilietinė būklė arba pačios pilietinės būklės sąvoka yra didžiai dviprasmiška ir potencialiai klaidinanti. Gali susidaryti įspūdis, kad štai žmonės pereina į civilizuotą pilietinę būklę, socializuojasi, sužmogėja, ir viskas yra labai gražu ir paprasta. Iš tikrųjų ne, vadinamasis perėjimas į pilietinę būklę iš tiesų reiškia tai, kad vienu metu įvyksta modernios žmonių bendrijos, vadinsiu politine, išsiskleidimas, bet šitas išsiskleidimas vyksta kaip dvigubas judesys. Atsirandant vadinamajai pilietinei visuomenei iš tikrųjų atsiranda ne šiaip pilietinė visuomenė, bet dvi bendruomenės arba du žmonių tarpusavio santykių organizavimo būdai. Vieną iš tų būdų aš vadinsiu tiesiog standartiškai pilietine visuomene. Pilietinė visuomenė tai žmonių santykis, kuris iš esmės perima ir paveldi tai, kas yra prigimtinėje būklėje, kovą dėl ribotų resursų. Todėl pilietinė visuomenė yra tam tikra prasme egoistų sambūris, ir vienintelis jos skirtumas nuo vadinamojoje prigimtinėje būklėje esančios bendrijos ar visuomenės yra tas, kad čia kova dėl trūkstamų resursų privalo vykti pagal tam tikras aiškiai apibrėžtas taisykles. Tačiau šito nepakanka ir negali pakakti. Mat kaip jau tik ką pasakiau, troškimas laimėti sau yra be galo stiprus, todėl tam, kad tokia pilietinė visuomenė galėtų egzistuoti, netgi išlikti, reikalingas dar vienas dalykas. Ji turi pati pasirūpinti, kad būtų laikomasi šitos kovos taisyklių, ir tai ji gali padaryti tik išsiskleisdama kaip kito tipo bendrija, vadinamoji politinė visuomenė. Kalbant paprasčiau, vadinamoji politinė visuomenė yra savotiškos rūšies sargas, kuris neleidžia pilietinei visuomenei, kovojančiai dėl išteklių, resursų, kristi į visiškai laukiniškos kovos už būvį padėtį. Tačiau čia ir slypi, be jokios abejonės, didžioji moderniosios visuomenės ir valstybės problema, kartu ir potenciali tragedija.

Nesunku suprasti, kodėl yra taip keblu sukurti normalią modernią valstybę. Todėl, kad normalios modernios valstybės kūrimas faktiškai reikalauja gebėjimo suderinti du, vienas kitą neigiančius, principus: konkurencijos principą ir solidarumo principą. Ir esminis dalykas, be abejo, čia yra tas, kad netgi jeigu išsiskleidžia vadinamoji politinė visuomenė, ji vis dėlto turi būti valdoma, jinai turi susiorganizuoti ir ji, be abejo, gali susiorganizuoti tik į tai, ką mes šiandieną vadiname valstybe. Tačiau vėlgi valstybė kaip organizacija reikalauja labai natūraliai dar vieno dalyko – valdžios. Tačiau valdžia – irgi tai nesunku suprasti – taip pat yra vienas iš resursų, dėl kurių galima kovoti. Štai čia ir glūdi didžioji moderniosios valstybės problema, pilietinės ir politinės visuomenės santykio problema, nes tam tikromis sąlygomis palitinė visuomenė arba valstybė tiesiogine to žodžio prasme gali būti praryta dėl valdžios kaip resurso kovojančios pilietinės visuomenės. Ir todėl konkretus valstybės pavidalas, jos raida, žmonių santykiai iš tikrųjų priklauso nuo to, kiek harmoningai pavyksta suderinti tas dvi visuomenes arba bendruomenes, politinę ir pilietinę. Deja, dėl savaime suprantamų priežasčių jas suderinti labai sunku, ir todėl gali atsitikti tai, kas galiausiai ir atsitiko XX amžiuje. Mes žinome, kas įvyko Rusijoje, kažkada ir Vokietijoje, ir daug kur. Atsirado vadinamasis totalitarinis valdymas.

Kas yra totalitarinis valdymas? Totalitarinis valdymas atsiranda tokiomis sąlygomis, kai noras laikytis bendrų žaidimo taisyklių dėl vienokių ar kitokių priežasčių nuslopsta tiek, kad galiausiai viena vadinamosios pilietinės visuomenės grupė paprasčiausiai perima į savo rankas valstybės aparatą ir tampa valdžia. Tokiu atveju visos kitos vadinamosios pilietinės visuomenės grupės yra tiesiog nugrūdamos į pogrindį. Įgyjama arba atsiranda visagalė valstybė, kurioje visas viešasis ir net milžinišku mastu privatusis gyvenimas yra supolitinamas. Bet čia prasideda, be abejo, sunkumai su terminija. Šituos sunkumus labai padidina tai, kad kalbant apie įvykius, kurie buvo prieš 20 metų, turiu omenyje Sąjūdį, viena po komunistinio virsmo paplitusių interpretacijų yra ta, jog atsirado pilietinė visuomenė, kuri galiausiai nuvertė totalitarinį režimą. Aš noriu pasakyti ką kita: kad santykis tarp politinės ir pilietinės visuomenės iš tikrųjų yra Siamo dvynių santykis, todėl ten, kur jis pažeistas, negali būti nei tikros politinės visuomenės, nei tikros pilietinės visuomenės. Taip pasakydamas faktiškai teigiu, kad sovietų imperija nebuvo valstybė klasikine arba normalia to žodžio prasme, tai buvo kvazipolitinis organizmas, turėjęs išorinius valstybingumo atributus, tokia pat prasme kaip, tarkime, kažkada istorijoje de facto valstybių statusą ir net savotišką neformalų pripažinimą įgydavo piratų valstybės Karibų jūroje. Taigi šitokio tipo darinyje nėra tikros politinės visuomenės, nes neegzistuoja visiems vienodos žaidimo taisyklės, bet natūralu, kad negali būti ir normalios pilietinės visuomenės. Tai, kas vadinama pilietine visuomene, praktiškai yra savotiška kvazilegali privačių interesų raiška. Tipiškas pilietinis tokios kvazivisuomenės pavyzdys ir tokio pilietiškumo pavyzdys galėtų būti sovietmečio socialistinės nuosavybės grobstytojas, kuris nešiojo mėsą iš kokio nors kombinato. Taigi tokio tipo valstybė arba tokio tipo darinys neatitinka dviejų fundamentalių klasikinės normalios valstybės sampratos kriterijų. Pirma, šiuo atveju darinyje neegzistuoja toks dalykas, kuris vadinamas bendruoju gėriu. Antras darinio bruožas yra tas, kad visos kitos vsuomenės grupės yra jėga valdomos valdžią turinčios grupuotės. Šitokio tipo kvazipolitinius darinius klasikinė politinė teorija vadino tironijomis, tačiau apskritai juos galima pavadinti kvazipolitiniais kriminaliniais režimais. Sovietinė imperija ir buvo toks kvazipolitinis kriminalinis darinys.

Dabar jau galima pereiti prie kitos istorijos dalies – kas vis dėlto buvo „perestroika“? Taigi, kaip jau minėjau, šiandien dėl ideologinių priežasčių yra gana nuoširdžiai mėginama įteigti, kad totalitarinį režimą nuvertė kažkokia pilietinė visuomenė, kuri labai stebuklingu būdu išliko. Aš manau, kad vadinamasis „perestroikos“ palaisvėjimas arba atšilimas reiškia štai ką: dėl įvairių vidinių ir išorinių veiksnių šitame kvazikriminaliniame darinyje dominavusi grupė nebepajėgė išlaikyti visiško valdžios monopolio. Todėl vadinamasis „gniaužtų atleidimas“ reiškia, kad faktiškai „perestroikos“ laikotarpiu Sovietų Sąjunga grįžo į tai, ką aš pavadinčiau (nes reikia jau naujų sąvokų) antrine prigimtine būkle. Jeigu kažkada visišką politinį dominavimą turėjo viena grupuotė, kuri vadinosi komunistų partija, tai prasidėjus vadinamajai „perestroikai“, prasidėjo, be jokios abejonės, kova dėl resursų, kuriuos aš jau pavadinau valdžia. Ir tokių kovojančių grupuočių atsirado daug. Šitą dalyką mes vadiname viešumu, demokratizacija. Negana to, šitos kovojančios grupuotės sugebėjo net įsivardinti vadinamųjų totalitarų ir demokratų stovyklomis. Kiek ten buvo tikrų demokratų, ypač esantys Sąjūdžio bendražygiai sovietinėje imperijoje puikiai žino, juos galima ramiai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Iš tikrųjų vyko nekontroliuojamas kurį laiką stumdymasis dėl valdžios, kuriam – čia trumputį ekskursą darydamas į šalį pasakysiu – Rusijoje po 10 metų galą padarė tas pats Putinas. Štai ir viskas.

Dabar kalbant apie Sąjūdį… Jeigu mes norime išeiti iš tokios padėties, ir apie Sąjūdį galų gale turėtume pradėti kalbėti vis dėlto griežta politinės analizės kalba. Taip, nėra jokių abejonių, mes ištrūkome iš sovietinės imperijos kaip tam tikras jos administracinis vienetas, bet čia prasideda ir didieji klausimai: „Ar mes pajėgėme sukurti tikrą Lietuvos valstybę?“. Manau, kad ne. Todėl, kad atsiradus Sąjūdžiui ta dilema, apie kurią pradėjau kalbėti šio pasisakymo pradžioje, išliko. Net pats Sąjūdžio apibūdinimas yra fundamentaliai dviprasmiškas. Sąjūdis buvo vadinamas visuomeniniu politiniu judėjimu, tai reiškia, kad Sąjūdyje glūdėjo potencialas padaryti abu judesius ir kurti pilietinę visuomenę – dar kartą primenu: tai konkuruojančių individų visuomenė, bet konkuruojančių pagal taisykles – ir politinę visuomenę, kuri prižiūrėtų, kad ta konkurencija vyktų taip, kaip reikia. Deja, šito valstybės išskleidimo judesio – pasakau tai tiesiog konstatuodamas – mes nepajėgėme padaryti. Mes nepajėgėme to padaryti, kai buvo priimtas pats lemtingiausias, manyčiau, naujausioje Lietuvos istorijoje sprendimas, kai, tiksliau, nebuvo darytas sprendimas, o ką daryti su Sąjūdžiu rinkimų išvakarėse. Kalbant labai paprastai, Sąjūdis gražiai tapo kovos dėl valdžios arena. Kalbant dar aiškiau, buvo tiesiog sueita į Aukščiausiąją Tarybą, o tai reiškia – išvertus į politinę kalbą – tą akimirką buvo atsisakyta kurti Lietuvą kaip valstybę. Nesvarbu, kad atėjo pripažinimas, paskelbta nepriklausomybės deklaracija, bet tai jau buvo butaforija. Nes sunykus Sąjūdžiui paprasčiausiai nebeliko besiformuojančio politinės bendruomenės stuburo ir karkaso, tiesą sakant, išnyko ta politinė bendruomenė. Kurį laiką šitą katastrofą dar slėpė mums žinomi išoriniai įvykiai, kol nepriklausomybei grėsė įvairūs pavojai, bet iš tikrųjų tereikėjo, kad galų gale tie pavojai sumažėtų, o galiausiai ir išnyktų, ir paaiškėjo, kad faktiškai mes grįžome į būklę, iš kurios mėginome išeiti. Tačiau, žinoma, tas grįžimas į aną būklę nebuvo mechaniškas, niekas nesikartojo, tam tikra prasme valdymo schema pasikeitė. Tačiau šito pasikeitimo prasmę ir padarinius taip pat galime analizuoti per čia pasirinktą prizmę, pilietinę ir politinę visuomenę.

Kaip jau visi žinom, vadinamasis totalitarinis režimas elgiasi taip: supolitina ar tarsi supolitina pilietinę visuomenę. Tačiau prie totalitarizmo galime grįžti ir kitokiu būdu, nes jeigu šiandien pasakytume, kad gyvename policentrinio totalitarizmo sąlygomis, daug kas apstulbtų, manytų, kad tai nesusipratimas. Reikalas tas, kad mes esam įpratę manyti, jog totalitarinis režimas tai yra vienmintiškumas, visų vienodas mąstymas, griežta disciplina ir panašiai. Nieko panašaus. Fundamentaliausias totalitarinio valdymo bruožas yra ne disciplina, ne vienos partijos valdymas, ne butaforiniai rinkimai. Totalitarinis valdymas yra ten, kur susilieja pilietinė ir politinė visuomenė. Todėl jeigu aname režime buvo galima praryti pilietinę visuomenę per valstybę, ją supolitinant, tai yra kita versija arba kita galimybė praryti valstybę ją supilietinant. Tam reikia labai nedaug, reikia ypatingos rūšies politinės sistemos, kurią apibūdinti irgi nėra labai lengva, bet aš ją pavadinčiau taip: tai nėra vakarietiško tipo liberali demokratija, bet rinkinis demokratinis liberalizmas. Kad nereikėtų leistis į plačius svarstymus, trumpai pamėginsiu paaiškinti, kaip veikia tokio tipo valdymas. Jis veikia visai kitaip nei anas, tai reiškia, kad nėra taip, kad viena grupė užspaudžia visas kitas ir neleidžia joms reikštis viešojoje erdvėje ar siekti valdžios. Šito valdymo mechanizmas yra toks: galima surinkinti patį politinį gyvenimą, paversti jį nekontroliuojamu rinkos žaidimu. Tokiu atveju valdymo principas yra toks, kad tos grupės, kurios turi geresnes startines pozicijas arba iš pat pradžių yra stipresnės, jos natūraliai gali išlaikyti savo valdžią be jokių represijų ar spaudimų. Iš esmės tai yra procesas, kuris, beje, vyko ir ekonomikos sferoje. Kaip žinome, buvo daugybė įvairiausių verslininkų ar žmonių, norėjusių imtis verslo, bet galiausiai įvyko diferenciacija, kokia yra šiandien tarp, tarkime, „Maximos“ ir mažo kioskelio savininko. Lygiai tas pats įvyko ir vadinamojoje politinėje erdvėje. Todėl šita valdymo sistema reiškia štai ką: kad tai yra išoriškai demokratija, politinė demokratija, bet demokratija, kuri nebeturi politinio turinio, nes viskas redukuota į rinkos mechanizmą. Tai reiškia, kad tokiomis sąlygomis teoriškai bet kuri partija, bet kuris visuomenės darinys gali laisvai dalyvauti rinkimuose ir juose netgi teoriškai ką nors laimėti. Tačiau reikalo esmė ta, kad neįmanoma pakeisti principinio šitokio valdymo mechanizmo, nes šiuo atveju valdymas yra nepalyginamai efektyvesnis, mat jam naudojamas būtent pilietinės visuomenės potencialas. Tai yra natūralus žmonių noras turėti valdžią kaip resursą ir dėl jo kovoti. Tokiu būdu galima pasiekti, kad skirtingos visuomenės grupės, beje, turinčios labai dažnai ir gražių intencijų, natūraliai tarpusavyje konkuruoja, bet niekada kaip tik dėl tos priežasties negali įsijungti principas, kuris sukuria politinę visuomenę – solidarumo principas. Šitaip pilietinė visuomenė labai gražiai sunaikina politinę visuomenę, tuo pačiu, be abejo, ir valstybę.

Šis naikinimas vyksta 20 metų. Skirtingai negu anas, jis vykdomas savo rankomis, nes šiuo atveju yra eksploatuojamas labai natūralus, žmogiškas noras – turėti valdžios. Kalbant apie Lietuvos valstybę, dabartinę valstybę, galima suprasti, kaip šita valstybė yra naikinama. Valstybę naikina iš esmės pilietinė visuomenė kaip pilietinė valdžia (pasakymas pilietinė valdžia reiškia tą politinę grupuotę ar kvazipartiją, kuri turi valdžią ir naudoja ją ne bendrajam gėriui, bet savo interesams taikyti) bei tos grupės, kurios nori valdžią atimti. Todėl lygiai kaip „perestroikos“ laikotarpiu turėjome vadinamųjų totalitarų ir demokratų stovyklas, šiandien turime šitos kovos tęsinį. Tos stovyklos vadinamos įvairiai: valstybininkai, pilietininkai ir panašiai, bet reikalo esmė ta pati. Taigi iš to, ką pasakiau, matyt, būtų galima daryti vieną kitą tiesioginę praktinę įžvalgą ir bent apie šį bei tą pamąstyti.

Mano nuomone, viena svarbiausių sąlygų, norint ką nors pakeisti, yra suvaldyti pačią tikrovę, kurioje esame. Manyčiau, kad suvaldyti tikrovę, tai reiškia išmokti tiksliai įvardinti, kas Lietuvoje vyksta, kas vyksta su mumis. Mat jeigu to nepadarome, tai pradeda galioti savotiška analogija su liga. Juk žmogus gali sirgti, bet kol tu nežinai tikslios diagnozės, gali jį gydyti, tačiau gydymas gali tik pabloginti padėtį. Todėl manau, kad mums reikėtų atsisakyti kai kurių tiesiog klišėmis tapusių nuostatų. Pavyzdžiui, norime susigrąžinti valstybę. Aš sakau, kad susigrąžinti valstybės neįmanoma, nes neįmanoma susigrąžinti to, ko nėra. Reikia kurti politinę visuomenę, o tai yra kas kita. Lygiai mane nuoširdžiai stebina samprotavimai apie sistemines arba nesistemines partijas. Noriu pasakyti, kad veikiant tokio tipo mechanizmui partijų iš principo negali būti politine to žodžio prasme. Gali būti tik kvazipartiniai arba pseudopartiniai dariniai. Lygiai kalbant apie kai kurias kitas nuostatas arba principus, koks turi būti politinės visuomenės organizavimo būdas.

Noriu pasakyti, kad politinės visuomenės ir pilietinės visuomenės organizavimo principas yra skirtingas. Politinės visuomenės organizacijos principas gali būti grindžiamas tik asmenišku apsisprendimu dėl bendrojo gėrio. Kitaip tariant, norėdamas būti politinės visuomenės nariu, žmogus turi žengti labai nemenką žingsnį – atsisakyti savo norų, bent dalies jų. Primiausiai noro padidinti savo resursus. Todėl politinė bendruomenė – tik kaip laisvai jai įsipareigojusių asmenų sambūris. Tuo tarpu pilietinė visuomenė iš tikrųjų yra, kaip jau sakiau, kovos dėl resursų arena. Todėl čia natūralus organizacijos principas yra vadinamieji pilietiniai sambūriai, tai yra tam tikros grupės, kurios susitelkia tam, kad siektų tam tikrų tikslų. Savaime noriu pabrėžti, kad jeigu egzistuoja politinė visuomenė, tai pilietinė visuomenė yra absoliučiai būtina. Apskritai jinai turi būti, bet ten, kur nėra politinės visuomenės, pilietinė visuomenė, be abejo, yra jos karikatūra, ir niekas daugiau ji negali būti. Tai reiškia, kad tokią sistemą arba tokį savęs pasivergimo būdą įtvirtinti, kaip matote, yra be galo lengva. Kodėl? Todėl, kad Lietuvoje, be jokios abejonės, buvo daug žmonių, kuriems valstybė rūpėjo, jie galėjo dėl Lietuvos Respublikos kristi po tankais. Tik bėda ta, kad tie dalykai, apie kuriuos čia mėginame kalbėti, jiems buvo tolimi ir nesuprantami. Todėl jiems buvo labai lengva pakišti tai, ką aš vadinu valstybės simuliantu arba valstybės imitacija.

Lygiai formavosi ir vadinamosios partijos. Juk faktiškai partijos, kalbant apie policentrinį totalitarinį valdymą, reiškia štai ką: labai klaidinga manyti, kad net totalitarinėje sistemoje kompartija buvo homogeniška arba vienalytė. Kompartijoje taip pat vyko grupuočių kova dėl valdžios. Čia pasikeitė labai nedaug. Grupuotės, kurios susiskirstė į partijas, užuot aiškinusios savo santykius uždarose arenose, išsirinko teisėją, kurį vadiname rinkėjais. Kitaip tariant, rinkėjai tapo savotiškais statistais, kurie atrenka, kuri grupuotė pateks į valdžią. Bet pats valdžios principas, kad valdžia yra tik resursas, vis tiek išliko. Todėl faktiškai, kai šiandien kalbame apie neva ideologinį Lietuvos partinį pasidalinimą, tai reiškia tik viena: kad kiekviena iš tokių partijomis vadinamų grupuočių parinko tam tikrą retoriką, nutaikytą į tam tikrų piliečių segmentą, kurį ji veikia. Bet jeigu kalbame apie Lietuvos valstybės funkcionavimo pamatinius principus, visos be išimties partijos šito žaidimo taisykles, kurias čia mėginu apibūdinti, yra priėmusios, tai yra akivaizdu. Todėl žmonės, kurie jas nori pakeisti be tų taisyklių, kartais apie jas nepagalvoja, manyčiau, būna dvejopi. Vienu atveju, be jokios abejonės, kova už įvairius pilietinius tikslus yra iš tikrųjų globistinių interesų priedanga, kitu atveju tai savotiškos rūšies donkichotizmas. Čia atskirti, kada yra nuoširdumas, kada cinizmas, manau, yra labai sunku. Bet, mano nuomone, kalbant apie tuos dalykus, galima sukurti tai, ką aš vadinčiau atpažinimo kodu. Kitaip tariant, ko žmogus arba grupė iš tiesų siekia, galima atpažinti iš veiksmų.

Baigdamas šitą pasisakymą, noriu pasakyti, kad galbūt dar ne viskas prarasta, bet kartu reikia aiškiai suprasti, kodėl valstybę sukurti neapsakomai sunku. Todėl kad pilietinės visuomenės biurgerį ir valstybės pilietį, kaip matote, skiria bedugnė, pirmiausiai motyvacijos bedugnė. Biurgeris yra tas, kuris, kaip sakiau, tam tikromis sąlygomis teisėtai rūpinasi savo vieta po saule. Pilietis yra tas, kuris aukojasi. Todėl kalbėdamas apie politinę bendruomenę pasakyčiau tiek, kad politinė bendruomenė nėra natūralus dalykas, nes kad atsirastų politinė bendruomenė, reikia įveikti savo egoizmą ir išmokti matyti žmogų ne retoriškai, bet iš tiesų, kaip laisvą ir lygų tau. Tai reiškia, kad politinė bendruomenė atsiranda ten ir tik ten, kur žmonės išmoksta dovanoti vieni kitiems laisvę, pabrėžiu – dovanoti. Kitaip to pasiekti neįmanoma ir šita pasiaukojimo arba dovanojimo dvasia, jos aukščiausia išraiška yra, be abejo, mirtis už savo tautą ir valstybę. Lietuvos istorijoje tai yra buvę. Pilietinių visuomenių žmonės už nieką nemiršta, pilietiniam biurgeriui laisvė nereikalinga, tokia yra tiesa. Bet manau, kad nesame beviltiški. Tikiuosi, kad geros valios Lietuvoje dar pakanka, yra daug pasiaukojimo dvasios, tik šitą dvasią reikia sulyginti su tuo, ką aš vadinčiau supratimu.

 

Vytautas Radžvilas

Iš garso įrašo parengė

punskas.pl