Vis labiau art?ja vieno svarbiausi? lietuvi? tautai istorini? ?vyki? ? 1941 m. birželio 22?28 d. sukilimo ? metin?s. Alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas šią datą nusprend? pamin?ti savaip ? atiduoti duoklę nepelnytai užmirštiems Alytaus apskrities sukil?liams. Jis pakartotinai išleido pataisytą ankstesn?s savo knygos (2009 m.) leidimą. Kadangi iki šiol neturime net muziejaus, skirto 1941 m. birželio sukil?li? atminimui, tai ši knyga tebus nors nedidelis priminimas t? ?vyki?, kuriuos taip nor?ta ištrinti iš atminties.
G. Lučinskas jau dešimtmet? darbuojasi rašydamas istorinius straipsnius. Šio autoriaus bibliografiją sudaryt? j? keli šimtai ? Dz?kijos, Kauno ir Vilniaus periodiniuose leidiniuose. Taip pat leidžia knygas. Partizano Antano Ambrulevičiaus prisiminim? knygos ?Kelio atgal n?ra? leidybos organizatorius (2008), knyg? ?Pogrindin? ?Geležinio Vilko? organizacija Alytaus apskrityje (1940?1941)? (2009), ,,Žuvę už Lietuvą. Laisv?s kovos Dainavos krašte 1918?1923 metais? (2010) autorius. 2011 m. tur?t? pasirodyti ir nauja G. Lučinsko knyga ? ?Vermachto nusikaltimai Dz?kijoje 1941 m. biržel??.
Knygos ?Pogrindin? ?Geležinio Vilko? organizacija Alytaus apskrityje (1940?1941)? (2011 m., 2-asis pataisytas leidimas) pradžioje ?d?ta doc. dr. Sigito Jagelevičiaus pratarm?. Reik?t? sutikti su dr. S. Jegelevičiumi, kad tuo metu Lietuvoje buvo pakankamai žmoni?, suvokianči? pasipriešinimo reikalingumą ir galinči? priešintis. Tik nedaug buvo politini? visuomenini? j?g?, galinči? organizuoti antisovietin? pasipriešinimą. Dr. S. Jegelevičius seniai išk?lęs ir pagrindęs teigin?, kad 1940?1941 m. ?vykiai parod?, jog Lietuvoje tuo laiku buvo tik trys visuomenin?s j?gos, galinčios, viena vertus, imtis organizatoriaus vaidmens ir, kita vertus, turinčios organizuotai kovai intelektualini? ir kit? resurs?. Tos svarbiausios antisovietinio pasipriešinimo j?gos pogrindyje buvo: 1) Lietuvos kariuomen?s karininkija, palaikoma liktini? puskarininki? ir tarnyboje kol kas palikt? patriotiškai nusiteikusi? eilini?, laukianči?, kol patikimi vadai duos nurodymus; 2) Lietuvos šauliai, tur?ję ypač gilias šaknis kaime; 3) ateitininkai ? krikščioniškąsias ir demokratijos vertybes ugdančios jaunimo organizacijos nariai, ? moksleiviai bei studentai ir iš j? kilusi jaunoji inteligentijos karta.
Neigiantiems Lietuvos pasipriešinimo okupacijoms potencialą nor?čiau pateikti vieną faktą ? pasi?lyti pasidom?ti, kiek lietuvi? buvo mobilizuota ? Raudonąją armiją netrukus po antrosios soviet? okupacijos ? per ne visus metus iki Berlyno kritimo 1945 m. Skaičiai tikrai ?sp?dingi. O dar kiek slapst?si miškuose?
Nereikia pamiršti, kad iš tikr?j? ir Lietuva ruoš?si karui, tik jos politinis elitas nesiorientavo situacijoje. Beje, tik Lietuva du kartus pakartojo seną klaidą ? nesipriešinti agresijai. Pirmą kartą tai buvo XVIII amžiuje. Lenkija antrą kartą tokios klaidos jau nebekartojo ? pasipriešinta garbingai net ir Vokietijos Vermachtui.
1941 m. birželio sukilimas ir kit? pavergt? taut? pasipriešinimas buvo lemtinga korta Vermachto rankose, tik ja nebuvo pasinaudota. Juk viskas buvo pastatyta ant ?žaibo karo? kortos. Žaibiškas ir sąlyginai netik?tas karas buvo vienas vokieči? privalum?. Daugybę j? padaryt? klaid? suskaičiuoja istorikai. Pamin?ti verta b?t? per v?lai prad?tą karą su Soviet? Sąjunga. Reikia tik steb?tis, kaip nedidel? Vokietijos kariuomen? pasiek? tokius laim?jimus kovodama su tokiu galingu priešininku. Neužmirškime, kad pasišaudyti ? valias vokiečiai resurs? tur?jo tik pirmaisiais karo su sovietais m?nesiais, o paskui teko taupyti. Keista, kad net ir pralaimint karą vokieči? politika kit? tautybi? atžvilgiu keit?si labai l?tai.
Neorganizuotas antisovietinis lietuvi? pogrindis prad?jo reikštis nuo pat pirm?j? okupacijos dien? 1940 m., o stipriau ? paskelbus Liaudies seimo rinkimus. Ta proga su savo atsišaukimais, raginančiais lietuvius tuos rinkimus boikotuoti, pasirod? nemažai pogrindžio grupi?. Po pirm?j? pogrindžio pasireiškim? netrukus toki? slapt? antisovietini? samb?ri? atsirado visame krašte. Jie niekada nebuvo tiksliai suregistruoti, kiti net nebuvo ?giję pastovios organizacijos form?. Tačiau ir žinomieji, veikę ?vairiose Lietuvos vietov?se, gerai parodo, kad antisovietinis pogrindis krašte išplito labai greitai. Alytaus apskrityje ir pačiame Alytuje veik? Krašto myl?tojai, gimnazijos moksleiviai buvo suorganizavę Mirties batalioną, v?liau ? Lietuvos apsaugos gvardiją. Miroslave veik? T?vyn?s myl?tojai, Simne, Meteliuose ir Krokialaukyje ? T?vyn?s myl?toj? sąjunga, o Merkin?je ir Staklišk?se ? Lietuvos myl?toj? sąjunga. Lazdijuose veik? Laisv?s myl?tojai ir Lietuvos myl?toj? sąjunga, o Kapčiamiestyje ? Laisv?s myl?tojai.
Lietuvi? antisovietinis pogrindis prad?jo veikti kaip pasyvus pasipriešinimas ? ragino nedalyvauti soviet? paskelbtuose tariamuose rinkimuose, neiti ? okupant? organizuojamus mitingus, nemok?ti mokesči?, nepilti pyliav?. Raginta likti ištikimiems savo tautai, stengiamasi padrąsinti art?jančiu karu, taip pat keliamos Lietuvai ir lietuvi? tautai soviet? daromos skriaudos ir sovietin?s santvarkos ydos. Tam reikalui naudota vienintel? ?manoma priemon? ? pogrindžio spauda. Sukurtus tekstus padaugindavo šapirografais ar rotatoriais ir platindavo. Pradžioje spausdinti tik atsišaukimai, o 1940 m. gruodžio m?n. pasirod? ir pogrindinis laikraštis ?Laisvoji Lietuva?, v?liau ?Aktyvistas?. Ypač plačiai pogrindžio spauda paplito 1941 m. pavasar?.
Alytuje ir jo apylink?se soviet? agentai buvo labai budr?s ir akyli, nes čia buvo didel? j? karin? baz?, tačiau pogrindžio literat?ros rasta daugelyje viet? ? net ir pačiame Alytuje.
Tačiau vien pasyviu pasipriešinimu lietuvi? antisovietinis pogrindis neapsiribojo. Jau 1940 m. ruden? prad?ta slapta rinkti aukas, kad b?t? pasir?pinta suimt?j? šeimomis, kurios gyveno sunkiomis sąlygomis. Okupantams nu?ję tarnauti asmenys prad?jo gauti pogrindžio ?sp?jim? bei grasinim?, vienas kitas ? sunaikintas.
Iš archyvini? dokument? žinoma, kad 1940 m. spalio 1 d. Alytaus apskrityje, Daug? valsčiuje jau veik? pogrindin? antisovietin? ?Geležinio Vilko? organizacija. Per kelis m?nesius ?steigti organizacijos padaliniai visoje apskrityje. Alytuje ir Alytaus valsčiuje buvo 100 nari?, Alov?s valsčiuje ? 73, Daug? valsčiuje ? 230, Merkin?s valsčiuje ? 66, Simno valsčiuje ? 46. Visiškai n?ra duomen? apie Jiezno, Stakliški?, II Var?nos valsčius. Neabejotina, kad skaičiai, palyginti su kitais valsčiais, yra per maži Butrimoni? valsčiuje ? 15, Miroslavo valsčiuje ? 13, Seirij? valsčiuje ? 10, I Var?nos valsčiuje ? 35. Galima manyti, jog organizacijos nari? buvo ir Trak? apskrities Onuškio valsčiuje, nes ten irgi platinti atsišaukimai. Knygos autoriaus surinktais duomenimis (jie n?ra galutiniai), yra žinomos 588 organizacijos nari? pavard?s, iš kuri? 162 šauliai, tautininkai ir jaunalietuviai.
Alytaus apskrities NKGB skyriaus viršininkas, saugumo kapitonas V. Rogožin 1945 m. birželio 14 d. operatyvin?je pažymoje raš?, kad nacionalistinei ?Geležinio Vilko? organizacijai Alytaus apskrityje priklaus? iki 760 nari?, kuri? (1945 m. kovo 2 d. duomenimis): jau nustatyta gyvenamoji vieta ? 117, bandit? ? 13, tarnauja Raudonojoje armijoje ? 11, slapstosi nežinia kur ? 13, pasitraukę ? Vokietiją ? 5, ?vairiu laiku areštuoti ? 44.
Pagrindinis ?Geležinio Vilko? organizacijos tikslas ? Nepriklausomos Lietuvos valstyb?s atk?rimas. Šios organizacijos egzistavimą galima suskirstyti ? 2 periodus: iki karo pradžios, kai veik? nelegaliai, ir veikla prasid?jus karui. Pirmame etape nariai platino atsišaukimus, keldavo Lietuvos trispalves, boikotavo sovietinius renginius ir rinkimus ? valdžios organus, rinko aukas areštuot?j? šeimoms paremti ir ginklams pirkti, sek? sovietin? aktyvą, kaup? ginklus, ruoš?si tinkamu momentu sukilti ir perimti valdžią vietose (I Var?nos skyriaus nariai planavo ginkl? gauti iš Raudonosios armijos 29-ajame šauli? teritoriniame korpuse, Var?nos vasaros karin?je stovykloje tarnaujanči? lietuvi? kari?, o alytiškiai pirko ginklus iš Alytuje dislokuotos Raudonosios armijos ?gulos kareivi?).
1941 m. birželio 22 d. prasid?jus karui, per pirmą savaitę ?Geležinio Vilko? organizacijos nariai, pasivadinę partizanais (šauliai partizanai, lietuviai partizanai), visoje Dz?kijoje suorganizavo valsči? tautinius komitetus, savivaldą ir sukarintą policinę strukt?rą ? ?Tautinio darbo apsaugą? (TDA). 361 buvęs ?Geležinio Vilko? organizacijos narys gavo pažym?jimus, kad sovietin?s okupacijos metu dalyvavo organizuotoje veikloje prieš soviet? režimą. Dalis ?Geležinio Vilko? organizacijos nari? ?stojo ? jau legaliai veikiančią LNP bei ? 1941 m. rugpj?čio m?n. ?kurtą ?Aktyvist? sąjungą?.
Tiksli statistika n?ra žinoma, tačiau daugiau kaip 150 ?Geležinio Vilko? organizacijos nari? 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. buvo teisiami, kai kurie net mirties bausme, o tai ?rodo, kad okupacinei valdžiai organizacijos veikla k?l? gr?smę ir laikyta pavojinga. Keliasdešimt patriot? pokariu tapo partizanais, o didel? dalis asmen? ? represuoti, ištremti, žuvo lageriuose (surinkti duomenys pateikiami pirmoje knygos dalyje).
G. Lučinskas archyvuose surinko duomenis ir nustat?, kad pogrindin?s antisovietin?s ?Geležinio Vilko? organizacijos pagrindiniai ?k?r?jai buvo atsargos pulkininkas Jonas Petruitis, atsargos majoras Jonas Vytautas Dainius, atsargos leitenantas Pranas Zenkevičius, atsargos jaunesnysis leitenantas Vladas Šimoli?nas.
Šia knyga gal?s naudotis ne tik lokalin?s istorijos, ne tik žmoni? istorijos tyrin?tojai, bet ir tyr?jai, siekiantys apibendrinti antisovietin? pasipriešinimą visos Lietuvos mastu. Šis leidinys ? tai paminklas buvusiems užmarštyje žmon?ms, kovojusiems už savo valstybę.
Šar?nas Šimkevičius
Alytus