Jotvos žemėje yra nemažai vietų, susijusių su Napoleono epocha. Vienos jų tikrai mena istorinius įvykius, kitos – vien žmonių sukurtas legendas ir pasakojimus. Nenumaldomai kyla klausimas, koks buvo šio Prancūzijos karžygio vaidmuo istorinių įvykių, susijusių su lietuvių tauta, raidoje? Kodėl Napoleono laikai mums įdomūs ir patrauklūs?
Apie Napoleoną ir jo apsilankymą Seinuose portalas www.punskas.pl (http://archyvas.punskas.pl/napoleonas-seinuose) rašė: „Vieniems Napoleonas buvo negailestingas despotas, kitiems – laisvės nešėjas. Juo labai nusivylė lenkų ir lietuvių bajorai. Jie tikėjosi kartu su prancūzais atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Napoleonas buvo didelis garbėtroška ir egoistas, su lenkais ir lietuviais nesiskaitė, bet jo įvestas civilinis kodeksas pakeitė Sūduvos raidą. Kodeksas sudarė sąlygas Vilkaviškio, Šakių, Marijampolės regionuose susikurti lietuvių inteligentijai. Turbūt todėl iš čia kilę tiek daug menininkų, mokslininkų ir dvasininkų. Čia brendo tautinio atgimimo idėjos.“
Napoleono žygis Jotvos žemėje mums neblogai žinomas iš anų įvykių liudininko kunigo Bonaventūro Butkevičiaus atsiminimų. Mūsų dienomis šio kunigo, Seinų vyskupijos prelato B. Butkevičiaus pavardė mažai girdėta, tad verta apie šį žmogų keletą žodžių parašyti, kadangi jo gyvenimas ir veikla susiję ir su Seinais.
Gimė jis 1794 m. birželio 16 d. Kretingoje. Augo katalikiškoje aplinkoje. Jo tėvas buvo buvusio jėzuitų klieriko sūnus, motina žydė. Rašytiniai šaltiniai pasakoja, kad būsimasis kunigas mokėsi Seinų licėjuje, o vėliau stojo į Tikocino kunigų seminariją, kurią baigė 1817 m. Po kelerių metų buvo įšventintas kunigu.
B. Butkevičius sparčiai lipo karjeros laiptais. 1825–1829 m. buvo Lomžos ir Suvalkų klebonas, Augustavo vyskupijos prelatas, Augustavo vyskupijos oficiolas ir Naumiesčio klebonas. 1842–1961 m. ėjo Varšuvos kunigų akademijos rektoriaus pareigas. 1843 m. paties prašymu akademija be disertacijos suteikė jam teologijos daktaro laipsnį.
B. Butkevičius svajojo tapti Seinų vyskupu. 1848 m. buvo vienas iš kandidatų į šį titulą. Kunigo kandidatūrai nepritarė popiežius. Katalikų Bažnyčios vadovo manymu, B. Butkevičius buvo perdėtai palankus ir paklusnus caro valdžiai. Kunigas, net ir netapęs vyskupu, ilgus metus valdė Seinų vyskupiją kaip administratorius. 1856 m. jis šių pareigų atsisakė ir klebonavo Lomžoje ir Vilkaviškyje.
1864 m. prelatas savavališkai paliko Vilkaviškį ir apsigyveno Varšuvoje. Čia jis informuodavo rusų valdžią apie Seinų vyskupijos bažnytinius reikalus. Jo pateiktos žinios labai pakenkė Seinų vyskupijos kunigams. Jiems buvo sumažintos algos, nusavintas turtas ir kt. Caro valdžios reikalavimu 1870 m. B. Butkevičius buvo patvirtintas Seinų prelatu dekanu.
Šiaip ar taip B. Butkevičius nebuvo nei sektina, nei krištolinė asmenybė. Atrodo, kad karjera jam rūpėjo labiau nei Tėvynė, Dievas ir religiniai reikalai. Jis buvo vienas iš nedaugelio Jotvos krašto kunigų, visiškai atsidavusių caro valdžiai. Mirė susirgęs cholera 1871 m. Prienuose.
Vertingiausias kunigo B. Butkevičiaus palikimas – jo lenkiškai parašyti atsiminimai apie Napoleono žygį per Lietuvą. Šio žygio metu B. Butkevičius, būdamas aštuoniolikmetis klierikas, stebėjo prie Vilkaviškio dvaro apsistojusių prancūzų karių stovyklą, iš arti matė Napoleoną ir jo palydą.
Pasak B. Butkevičiaus, imperatoriaus veide matėsi nerimas ir nepasitenkinimas. Jis gavo žinių apie maisto tiekimo sutrikimus. Dėl šių priežasčių Napoleonas buvo priverstas užsibūti Vilkaviškyje 4 dienas ilgiau.
Apie tuos įvykius portalas http://gintarinesvajone.lt rašo: „Pamaitintai ir pailsėjusiai armijai Napoleonas surengė apžiūrą. Armija rikiavosi tokia tvarka: pirmoje linijoje raitoji ir pėsčioji gvardija; antroje – įvairių tautų pėstininkai; trečioje – įvairių tautų kavalerija ir keli prancūzų kirasirų pulkai; ketvirtoje – artilerija. Visa tai vyko į pietus nuo miesto 7 varstų ilgio ir 3,5 varstų pločio laukuose. 6 valandą ryto Napoleonas su visu savo štabu, pilnu maršalų ir generolų, nuo kurių, anot B. Butkevičiaus, auksas ir sidabras tiesiog varvėjo, pajudėjo link savo išrikiuotos armijos. Pats imperatorius nuo savo štabo skyrėsi uniformos kuklumu. Jis dėvėjo mėlynos spalvos kuklų gvardijos mundurą, papuoštą tik garbės legiono juosta ir žvaigžde. Užtat jo baltas žirgas buvo išpuoštas „nepadoriai prabangiai“. Kai tik jie sustojo ties pirmąja gvardijos linija, sugriaudėjo „vive l‘empereur“. Maršalas Bertje perskaitė imperatoriaus dekretą dėl karo paskelbimo Rusijai ir įsakymą žygiuoti į jos teritoriją. Po to tas pats veiksmas pasikartojo prie kiekvienos kitos linijos.
Kai tik Napoleonas grįžo į miestą, visi daliniai pradėjo ruoštis žygiui. Avangardą sudarė 7 lenkų, olandų ir prūsų ulonų pulkai. Jam vadovavo Joachimas Miuratas. Tą pačią dieną popiet imperatorius išvyko paskui savo armiją. Jis norėjo atlikti dar 2 korpusų apžiūrą už 20 varstų nuo Vilkaviškio.“ (http://gintarinesvajone.lt/2014/07/29/1812-metai-uznemuneje-ii-dalis/)
B. Butkevičiaus prisiminimų ištraukos buvo spausdinamos rusų spaudoje. Atsiminimų apie Napoleono žygiavimą per Lietuvą fragmentai publikuoti 1921 m. „Mūsų žinyne“.
Sigitas Birgelis, punskas.pl