Tyrinėju, svajoju, atrandu…

  Išnykus skiriančiai sienai vis dažniau ir daugiau Lenkijos lietuvių laisvalaikį praleidžia keliaudami po Lietuvą. Gera pramogų ir poilsio vieta yra netolimas Dzūkijos miestelis Veisiejai. Jį „atradau“ dalyvaudama PASIENIO FIESTOJE.

Vos įvažiavus į Veisiejus stebina ežerų plotai. Miestas įsikūręs ežero pusiasalyje, kuris kažkada buvęs sala. Samplovos nuo aukštos kalvos užnešė ežero šaką, skyrusią ežerą nuo sausumos.

Veisiejų istorija nepaprasta. Dabartiniai istorikai ir archeologai gyvenvietę tapatina su 13 ar 14 a. senovės sūduvių (jotvingių) valsčiumi, kurį kronikos vadina Beise ar Weise (Veyse). Šie pavadinimai – tai aiškūs jotvingizmai.

Jau 1501 m. Veisiejuose buvo karališkasis dvaras. Jį valdė didžiojo kunigaikščio Aleksandro vėliavininkas Jonas Glinskis, po to jo brolis Mykolas Glinskis. 1509 m. Veisiejus gavo valdyti Slucko kunigaikštienė (našlė) Natazija Michailovičienė. Po jos – pabėgėlis iš Smolensko Borisas Obrazcovas. 1515 m. dvaras buvo pavestas Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštininkui, Pervalkos vietininkui Kopočiui Vasiljevičiui. 1525 m. jis Veisiejus išmainė su Slucko kunigaikščiu Jurgiu I Simonaičiu Olelkaičiu. Tais pačiais metais Jurgis I gavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo leidimą prie Veisiejų dvaro atidaryti smuklę, rengti turgų ir statyti bažnyčią. Taip šalia dvaro pradėjo kurtis miestelis. Veisiejų turtų savininkas Jurgis I 1526 m. paskyrė pastatą mokyklai ir klebonijai. Jurgio III Olelkaičio duktė Sofija Veisiejus užrašė savo vyrui Janušui Radvilai. Visą šimtmetį jie buvo Radvilų giminės nuosavybė. XVIII a. pradžioje Veisiejų valdą pirko, paveldėjo ar gavo kaip dovaną didysis Lietuvos kunigaikštis ir didysis etmonas Mykolas Masalskis. Manoma, kad Mykolas Masalskis pastatė Veisiejuose savo rezidenciją – rūmus. Prie rūmų buvo užveistas parkas ir sodas. Šiandien šis parkas yra vienas iš seniausių Lietuvoje. Orgelbrando „Visuotinėje enciklopedijoje“ rašoma, kad Masalskių laikais Veisiejuose buvo puikūs U raidės formos rūmai – rezidencija. Juose buvo įrengta koplyčia. Veisiejai net turėjo kariuomenės įgulą, kuri ne kartą gynusi šalį nuo priešų. Mykolui Masalskiui mirus Veisiejai atiteko jo sūnaus Juozo sūnui Ksaverui. Jis buvo silpnos sveikatos, riboto proto. Todėl jo turtus valdė ir tvarkė Mykolo sūnus, Ksavero dėdė, Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis. 1790 m. Veisiejų valdą iš Masalskių nupirko prancūzų kilmės generolas Matas Žynevas (Zinevas). Po Mato Žynevo mirties Veisiejų valdos atiteko jo žmonai Viktorijai. 1817 m. Viktorija Oginskytė-Žynevienė baigė statyti dabartinę bažnyčią. Žynevai vaikų neturėjo, todėl Viktorija Žynevienė prieš mirtį turtus užrašė savo giminaičiui Tadui Oginskiui. Kunigaikščių Oginskių iniciatyva parkas pertvarkytas į peizažinį.

1872 ir 1877 m. miestelyje kilo gaisrai. Sudegė klebonija, žydų sinagoga, greičiausiai ir mokykla, kiti pastatai. 1877 m. Veisiejų valdas perėmė Aurelija Oginskytė-Valavičienė. 1884 m. dvaro savininku tapo Valavičienės sesers vyras Zigizmundas Govronskis. Jo sūnus Vladimiras Veisiejų valdas pardavė kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui. Savo ruožtu pastarasis Veisiejus ir Paveisiejus pardavė dvarininkams Petrui Gurskiui ir Edmundui Muravickiui.

Veisiejai kaip miestas baigė formuotis XIX a. pabaigoje. Jo senas suplanavimas turi istorinę vertę. Todėl Veisiejai paskelbti vietinės reikšmės urbanistikos paminklu. Saugomas istorinės dalies gatvių tinklas, aikštės planas, gamtinė aplinka.

Iki I pasaulinio karo Veisiejai priklausė Seinų dekanatui. Įsteigus Vilkaviškio vyskupiją, nuo 1925 m. jie priskirti Leipalingio dekanatui. Nepriklausomybės metais miestas buvo Seinų apskrities valsčiaus centras.

1950 m. parkas, kurio plotas 17,5 ha, vėl pradėtas prižiūrėti. Svarbus parko elementas – 22 aukštų liepų ratas ir augantis 5,1 metro apimties bei 30 m aukščio uosis.

1956 m. Veisiejams suteiktos miesto teisės.

1998 m. parke atidengtas paminklas tarptautinės esperanto kalbos kūrėjui L. Zamenhofui.

 Šv. Jurgio bažnyčia

Vaisiejai Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia yra viena didžiausių Lietuvoje. Jos ilgis 49 m, plotis 31 m, aukštis (be bokštų) 28 m. Tai architektūros paminklas – pasižymi pereinamosiomis iš baroko į klasicizmą formomis, neorenesanso stiliumi. Tai vienintelis toks stilių susipynimas Lietuvoje. Mažojo orderio fasadas išsklaidytas piliastrų poromis ir dviem plačiais antablementais. Jie turi lygias, tik ties piliastrais užlaužtas traukas be ornamentų frizuose. Virš segmentinės arkos durų yra didelis langas fasado centre ir aukščiau frontone puslankio formos langas. Šoninių sienų langai yra iškelti virš žemo, nuolaidaus koplyčių stogo. Fasadas yra paplatintas. Sienos tinkuotos. Bažnyčioje išlikę daug vertybių. Tarp jų yra žalvarinis varpas, lietas 1650 m., Nukryžiuotojo skulptūra (XIX a., medis), paveikslai: Vyskupo palaiminimas (XVIII a.), Šv. Mykolas arkangelas (XVIII a.), Kristaus atsimainymas (italų paveikslų kopija, P. Švalinskis, 1864 m.), Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus (XIX a.), Šv. Matas evangelistas (XIX a. I pusė). Dar yra du vertingi arnotai ir dalmatika, austa iš šilkinių, medvilninių ir metalinių siūlų. Pažymėtinos 14 stacijų iš 1850 m., Čenstakavos Dievo Motina (XIX a. vid.), XIX a. medinė šv. Jono Nepomuko skulptūra.

Bažnyčios klebonas yra punskiečių bičiulio Jono Juravičiaus sūnus Egidijus Juravičius. Jis mielai sutinka parodyti bažnyčią. Nuveda į fundatorių kriptą. Bažnyčios požemiuose stovi du metaliniai karstai. Juose ilsisi kunigaikščiai Oginskiai. Dabartinę mūrinę bažnyčią 1817 m. pastatydino naujoji dvaro savininkė Viktorija Oginskytė-Žynevienė. Jos ir generolo Žynevo palaikai užmūryti požemių kriptoje. Pirmoji bažnyčia Veisiejuose buvo pastatyta 1526 m. Tada miestelį valdė Slucko kunigaikštis Jurgis Olelkaitis. Todėl bažnyčia ir parapija buvo tituluotos šv. Jurgio vardu.

Nuo 2001 m. Veisiejuose organizuojama paroda-konkursas „Šv. Jurgio pavasaris Veisiejuose“. Laureatų darbai sudaro šv. Jurgio skulptūrų kolekciją, kuri eksponuojama šioje bažnyčioje. Parapijoje švenčiami treji atlaidai: Šv. Jurgio – balandžio 23 d., Kristaus Atsimainymo – rugpjūčio 6 d., Šv. Mato – rugsėjo 21 d. Sekmadienio šv. Mišios atnašaujamos 8.00, 11.00 ir 12.30 val.

M. Malinauskienė, punskas.pl