Devintajame dešimtmetyje Lietuvoje prisiminta, kad ir užsienyje lietuvių poetų būta. Per geležinę uždangą prasiskverbdavo lietuvių išeivių B. Brazdžionio, K. Bradūno, A. Nykos-Niliūno bei kitų lietuvių poetų eilės, kurios pogrindyje buvo perduodamos iš rankų į rankas, su pasigardžiavimu skaitomos. Susidomėta ir Lenkijos lietuvių kūryba. Lenkijos lietuvių eiles kontrabanda gabendavo į Vilnių ten vykstantys studentai. Šių eilučių autoriaus eilėmis susidomėjo tada jaunųjų talentų globėjas, Vilniaus universiteto Literatūros katedros vedėjas poetas Marcelijus Martinaitis. Lietuvos rašytojų sąjungoje sumanyta užmegzti literatūrinius ryšius su Punsko ir Seinų kraštu. Literatūrinių kontaktų su Lenkijos lietuviais ir praeity būta, bet jie buvo menki. 1955 m. pirmasis Lenkijos lietuvius aplankė poetas Teofilis Tilvytis. 1957-aisiais sausakimša Punsko kino salė plojimais pasitiko poetą ir literatūros kritiką Kostą Korsaką. 1959-aisiais Punsko kultūros namuose garbingai sutiktas poetas Eduardas Mieželaitis. Po 19 metų (1978 m.) Punske svečiavosi poetas Eugenijus Matuzevičius.
Šv. Mišios Punsko bažnyčioje už 30 Poezijos pavasarių Punsko ir Seinų krašte. 2016 05 18
Įsimintinais 1986-aisiais Lietuvos poetai Mykolas Karčiauskas, Marcelijus Martinaitis, rašytojas Juozas Baltušis, atvykę į Punską, pradėjo naują literatūrinių ryšių periodą. Sausakimšoje Punsko mokyklos sporto salėje jie susitiko su šio krašto lietuvių visuomene, kalbėjo apie lietuvių literatūrą, skaitė kūrybą. Tuomet jie net nenutuokė, kad yra Poezijos pavasario Lenkijoje pradininkai. Ausyse aidi Marcelijaus Martinaičio man ištarti žodžiai: „Kodėl neatvyksti į Poezijos pavasarį Lietuvoje?.. Sudėtinga? Per sieną neleidžia? Tai niekis. Negali atvykti pas mus, tai Poezijos pavasaris atvyks čia.“
Viskas, kas pirma: pirmoji meilė, pirmas kopimas į kalną, pirmasis apsilankymas Lietuvoje – yra nepakartojama, palieka gyvenime neišdildomą įspūdį.
2016 m. Poezijos vakaronė Punske. Šventė prasidėjo prie kun. M. Simonaičio suolelio
1987 metais Lenkijos lietuvių žurnalas „Aušra“ rašė: „Šiais metais Poezijos pavasaris pražydo ir Punsko krašte. Šios gražios šventės aukurą uždegė Lietuvos TSR liaudies poetas Algimantas Baltakis. Kartu su juo susitikti su poezijos mėgėjais atvyko poetai: Sigitas Geda, Ramutė Skučaitė, Algimantas Bučys ir mūsų tėviškėnas Sigitas Birgelis. Susitikimai vyko Navinykų ir Punsko mokyklose. Poetai skaitė eilėraščius, padovanojo knygų. Susitikimus papuošė licėjaus ir pradinių klasių mokinių dainos, šokiai, eilėraščiai. Mūsų mažoji visuomenė lauks kitos šventės.“
Pirmuosius kelis Poezijos pavasarius pavesta organizuoti Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Punsko skyriui. Nuo 1989 metų Lenkijos lietuvių draugijos vardu Poezijos pavasarius rengia šių eilučių autorius. Poezijos pavasaris rado tvirtą vietą Lenkijos lietuvių kultūrinių renginių kalendoriuje, gražiai įaugo į šio krašto literatūros dirvožemį.
* * *
Pirmieji vienos dienos Poezijos pavasariai apsilankydavo vienoje kitoje mokykloje, užsukdavo pietų pas kurį nors pasiturintį šio krašto ūkininką. Vėliau, kai Poezijos pavasario renginių pagausėjo, pradėta organizuoti dviejų, dar vėliau ir trijų dienų literatūrinius susitikimus. Svečiai apsilankydavo Punsko, Pristavonių, Navinykų, Krasnavo, Vidugirių, Krasnagrūdos mokyklose, Suvalkų lietuvių „Vienybės“ klube, pakeliaudavo po Suvalkiją, grožėjosi Smalnykų gamtovaizdžiu, Šiurpilio piliakalniais, Šešupės ir Ančios slėniais, vienu giliausių Europoje Juodosios Ančios ežeru.
Prieš septynerius metus pradėta rengti poezijos vakaronė prie jotvingių piliakalnio Eglinėje sulaukė didelio atgarsio ne tik tarp Lenkijos lietuvių.
„(…) Pirmą vakarą ūkininko Jono Judicko žemėj, – rašė 1998 m. LRS savaitraštis „Literatūra ir menas“, – ant Eglinės piliakalnio, sužinojom čia buvus didelę sūduvių (jotvingių) pilį, stovėjus visą tų pilių grandinę – viena pilis nuo kitos tokiu atstumu, kad dūmlaužių signalai būtų matyt. Mes matėme Lietuvą. Lietuva mūsų vakaronės laužo gal ne: kūrenom jį papėdėj. Bet Punsko „Alnos“ folkloro ansamblio, Kazlų Rūdos „Girių versmės“ literatų klubo, šių apylinkių žmonių ir mūsų visų dainos Lietuvoj gal ir buvo girdėt. Ko gero, net ir galingas T. Vaisietos balsas, kai dar ant piliakalnio V. Krėvės „Milžinkapį“ kėlė. Su „Alna“ prisidainavau, prisišokau – kaip jau seniai… Paskiau tuos jaunus dainavusius veidus regėjau tai vienoj, tai kitoj kaimo mokykloj: daugiausia tai – platokai pabirę mokytojai, kuriuos bent kartą per savaitę vadovas Vitas repeticijon suburia. (…) iki išnaktų keliavom Lietuvos, o paskui Karaliaučiaus srities pasieniu, keliavom po mūsų sąmonėje vis dar blankų, o iš tikro tokį svarbų Mažosios Lietuvos pakraštį, išvydom netikėtas K. Donelaičio, I. Simonaitytės ir kitas vietas, kol nukeliavom lig Didžiųjų Mozūrų ežerų, pastovėjom prie vokiečių dar 1909 m. statyto atminimo kryžiaus misionieriui Brunonui, taigi tam pačiam, kurio vardas neatsiejamas nuo Lietuvos 1000-mečio karūnos spindesio… O išvis svarbiausia, mieliausia, gražiausia – tie susitikimai mokyklose, tie vaikučiai, kuriems maždaug tiek, kiek ir Poezijos pavasariui šiame krašte, tie smagiai „tarmiuojantys“, kai mums pasirodydami vis deklamuoja, dainuoja… regis, „tarmiuojantys“ net kai šneka: gyva autentiška krašto kultūra, čia dygstanti ir želianti. (…) „Aušros“ rimtoj leidykloj (turinčioj ir savo spaustuvę) buvome penktadienio rytą, gavom jos leidžiamos „Aušros“ – Lenkijos lietuvių dvisavaitinio žurnalo numerį… Seinuose bendravome su Lenkijos lietuvių draugijos pirmininku Petru Maksimavičiumi ir kitais, su Seinų vaikais (jie, deja, savo mokyklėlės neturi, tik norintiems – trijų lietuvių kalbos pamokų per savaitę „pridėčkas“…). Buvome Lietuvos konsulate, pažiūrėjom į Lietuvių kultūros centro, šįmet gal baigiamo rengti, sienas. Padėjome gėlių vyskupui Antanui Baranauskui Seinų katedroj, – duokdie kitąkart jau prie paminklo.“
2003 m. Poezijos pavasario renginiai pasiekė Varšuvą, kur sekmadienį „Lituanicos“ klube, o pirmadienį Varšuvos universiteto Bendrosios kalbotyros ir baltistikos katedroje pristatyta nauja Lidijos Šimkutės ir Sigito Birgelio poezijos knyga lietuvių ir lenkų kalbomis „Iš toli ir arti“. Antradienį poezija skaityta Punsko gimnazijoje, Suvalkų „Vienybės“ klube. Trečiadienį surengta Poezijos pavasario vakaronė Eglinėje, ketvirtadienį – literatūros valandėlė Gižicke (prie šv. Brunono kryžiaus) bei Šventaliepės bazilikoje. Penktadienį – nuotaikingas susitikimas su lietuvių organizacijų, įstaigų ir savivaldybės atstovais, literatūrinė valandėlė Punsko licėjuje, o vidudienį, dalyvaujant visoms lietuviškoms mokykloms, – įspūdinga poezijos priešpietė Albino Žukausko tėviškėje Bubeliuose. Tos pačios dienos vakarą Seinuose, Lietuvių namuose, parodytas filmas „Poezijos pavasaris Punsko ir Seinų krašte 2002“.
„Literatūros ir menas“ (2006-05-19, Nr. 3096) rašė: „2005 metais Poezijos pavasaris pradėtas tradiciniu prologu. Gegužės 11 d. Punsko kultūros namuose bei Suvalkų M. Konopnickos viešojoje bibliotekoje surengtos lietuvių literatūros valandėlės, kuriose dalyvavo B. Jonuškaitė, G. Adomaitytė bei šių eilučių autorius. Kalbėta apie lietuvių literatūrą bei vertimus į lenkų kalbą, pristatyta rašytojos Birutės Jonuškaitės eilėraščių knyga „Vaikas pražilusiom akim“ (ją išleido Punsko „Aušros“ leidykla). Renginyje, pavadintame „Trys Poezijos pavasario dienos“, dalyvavo Lietuvos poetai: Donaldas Kajokas, Liudvikas Jakimavičius, Marija Meilė Kudarauskaitė bei Viktoras Rudžianskas. Svečiai savo poeziją skaitė Eglinėje, Punske, Kovo 11-osios lietuvių licėjuje, bei Krasnagrūdos pagrindinėje mokykloje, aplankė prūsų ir jotvingių gyvenvietę Šilainėje, Albino Žukausko tėviškę bei Antano Baranausko kapą Seinų bazilikoje. Poezijos pavasario pabaiga laikytina prie Šiurpilio piliakalnio gegužės 22 d. įvykusi vakaronė, kurioje dalyvavo Suvalkų lietuviai, mūsų krašto poetai bei literatai iš Punios ir Alytaus. Poezijos pavasarį pratęsė Punsko gimnazijos ir licėjaus moksleivės, kurios gegužės 24 d. dalyvavo respublikinėje jaunųjų kūrėjų šventėje moksleivių poezijos skaitymuose. Ji vyko Lietuvos rašytojų sąjungos klube Vilniuje.“
Sigitas Birgelis, punskas.pl