Einant liepai į pabaigą, prisiminiau prieš beveik dvejus metus rašytą straipsnį „Atrasti atrastą“. Jame rašiau apie netoli mūsų krašto esančias nuostabias vietas, kuriose lankiausi pirmą kartą. Tada dėmesį skyriau Dzūkijos gamtos grožiui. Dabar, sėdėdama saulės įkaitintame kambaryje, stengsiuos gana aiškiai pasidalinti naujais įspūdžiais. Šį kartą ne apie gamtos grožį, o apie neseniai vykusias Onines Šilainėje. Gėda prisipažinti, bet pirmą kartą gyvenime turėjau progą nuo pradžių iki pabaigos jose būti. Įsivaizduoju, kad Jūs netikite tuo, ką skaitote. (Tikriausiai bent pusė išsižiojusių niekada nedalyvavo tikroje Oninių šventėje. Nekalbu apie buvimą ežero pakrantėje ir alaus gurkšnojimą, nes tai man nėra šventė. Tai galima daryti kiekvieną mielą vasaros dieną arba po visų, taip pavadinkim, Oninių apeigų.) Bandau ieškoti atsakymo, kur šuo pakastas. Kodėl tai buvo pirmos mano gyvenime Oninės? Ar dėl to, kad a) visos man pažįstamos Onutės mėgsta keliauti, todėl vasarą jų beveik nebūna Punske, ar dėl to, kad b) mes iš viso nešvenčiame vardinių? Pasirinkčiau ir vieną, ir kitą variantą (jeigu būtų dar ir trečias, tikriausiai ir tą pažymėčiau). Kaip bebūtų, beveik prieš savaitę supratau posakį „Šventa Ona – duonos ponia“.
Oninės, tai pirmojo derliaus šventė. Šv. Onos dieną žmonės eidavo į rugių lauką atlikti pirmų prakirtų. Prieš iškeliaudami į laukus, vyrai susėdę ant senoviškų medinių ožiukų aštrindavo dalges, tačiau ne bet kaip, o išlaikydami tam tikrą ritmą. „Jeigu vienas muša, tai ne kitas. Turi pamainom mušti, kad gražiai skambėtų“. Vėliau dalgę padailina asla. Išėję į laukus nekirsdavo visų rugių, o tik nedidelę jų dalelę. Tokiu būdu patikrindavo grūdus ir šiaudą, ar jau tinkami kirsti, ar dar reikia palaukti. Iš pirmųjų prakirtų, iš šviežiai sumaltų miltų būdavo kepama duona. „Seniau tokiu laiku žmonės būdavo pabaigę senus miltus. Reikėdavo šviežių, bent savaitei prisikirsti rugių. Po savaitės ar kelių prasidėdavo tikras derlius“. Įdomu buvo stebėti grakščiai rugius griebiančias ir pėdus rišančias moteris. Tie pėdai irgi nebuvo bet kaip statomi, o į rikes, „taip vadinamais puskapiais – po 15 pėdukų“. Grožintis grėbėjų ir rišėjų darbu, mano žvilgsnį sulaikė prie dalgės pritvirtintas lankas. Pasirodo, kad jis reikalingas tik kertant javą. Jis gražiai „į pundukus paguldo nukirstą rugių eilę. Lengviau moterims griebt javus. Tas lankas nereikalingas, kai pjauni žolę. Vienaip atsistoji, kai ją pjauni, o kitaip, kai kerti javus. Ir dar. Reikia skirt du dalykus – rugius kertam, o žolę pjaunam“. Bet tai ne viskas, ką teko man tą vakarą išgirsti ir pamatyti. Stebėjau, kaip prakirtų metu iš karto rišamas vainikas su viena viršūne ir trimis kojelėmis. Tai senoviškas vainikas, kuris būdavo pinamas Dzūkijoje. Mūsų krašte ilgiausiai išsilaikė Vaitakiemyje – Anastazijos Sidarienės ir Aldonos Vaicekauskienės tėviškėje. Jos ir atgaivino tokio vainiko rišimą per Onines. Apie pirmojo derliaus šventę dar būtų galima rašyti ir rašyti. Ne tik apie patį kirtimą, bet ir dainas, šeimininko pasveikinimą, prakirtų pabaigtuves. Bet gal jau kitais metais? Kas žino?
Po viso renginio prisipažinau vienai moterėlei, kad šiemet pirmą kartą dalyvavau Oninėse. Ji šiek tiek nustebo (nes ką gi su manim padarysi), bet nepamokslaudama sako: „Oi anksčiau Oninės žymiai gražesnės būdavo…“ Galbūt. Sunku įsivaizduot. Man, naujokei, tai buvo nepaprasta patirtis žiūrėti į rugių lauke dirbančius žmones ir pagaliau sulipdyti į viena tą vakarą matytą vaizdą su senelių ir tėvelių pasakojimais apie senojo lietuvių kaimo gyvenimą.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl