„Nieko mes nesutvarkysime ir niekur mes neprieisime, jeigu kultūra nebus pagrindinis prioritetas, jeigu kursime gyvenimą ne ant kultūros pamato. Kol to supratimo nėra, tol vyrauja gana keistas veikimo būdas, kai bandoma kurti per įvaizdžio mechanizmus. O iš tikrųjų juk įvaizdį sukuria vaizdas. Jeigu mes tik kursime tik įvaizdžio kūrimo strategijas, o ne kursime paties vaizdo, tai visi tie įvaizdžiai liks tik paviršutiniškais pasiskeryčiojimais“, – tvirtina Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas.
Esama skambaus posakio apie rašytojo misiją. Šiuo sunkmečiu ne taip dažnai girdime pilietinę kuriančios visuomenės dalies poziciją, prie kurios buvome įpratę kokiais 1988-90 metais. Ar išsikvėpta?
Rašytojo misija visais laikais buvo rašyti savo kūrinius. Tai jo misija, jo užduotis – žodžiu išreikšti tai, ką jis vienas ir tegali išreikšti. Aišku, kai prisimeni tuos pervartų laikus, pagalvoji apie tuos momentus, kai visa visuomenė yra išbudinta, tada ir rašytojas, kaip žmogus, mokantis valdyti žodį, kaip pilietis, nori pareikšti savo nuomonę, nes vyksta visai visuomenei aktualūs ir labai aiškūs reikalai. Kai stoji į vieną ar į kitą pusę.
Kasdieniame gyvenime, kuris yra pakankamai ramus, nuobodus, rutiniškas, rašytojo, kaip ir bet kurio žmogaus, pasirinkimas visuomeniškai tampa nebe toks svarbus. Daugelis mūsų pasirinkimų pakankami ambivalentiški, pagal savo sampratą ar sąžinę galime rinktis įvairius kelius. Jei kiltų klausimai, kurie aktualūs visai visuomenei, klausimai, dėl kurių reikia apsispręsti, tai būtų aktuali ir rašytojo, ir bet kokio kito piliečio pozicija.
Kasdieniame gyvenime žmonės grįžta prie savų darbų, o rašytojo darbas yra rašyti.
Viešąją erdvę yra okupavę paties žemiausio lygio visuomeniniai ar politiniai skandalai skandalėliai. Tad galima įtarti, kad visuomenė iš tų žmonių, kurie valdo žodį, laukia, kad jis ne stalčiuje gulėtų, o pasiektų viešumą.
Nesu labai tvirtai įsitikinęs, kad visuomenė iš tiesų to laukia. Yra skaitančioji visuomenės dalis, kuri visada domėjosi ir domisi literatūra. Jie skaitė ir dabar skaito. Žinoma, kad jų nėra masės.
O rašytojai negali ir neprilygs šoumenams, popso žvaigždėms. Rašytojai turi savo auditoriją, kurios yra pakankamai daug, tačiau ji nėra rėksminga. Šiai auditorijai pakanka to, ką daro rašytojai, jie skaito tų rašytojų knygas.
Jei didžiajai visuomenės daliai būtų svarbus tas literatūrinis vyksmas, tai jis būtų pakankamai griausmingai ir triukšmingai atspindimas ir televizijose, ir interneto portaluose. Jeigu to nėra, tai juk tik dėl to, kad žiniasklaida labai puikiai jaučia, kas yra gerai perkama. Visada taip buvo – už poeziją ar rimtus romanus yra labiau perkamų dalykų.
Galima graudentis, skaudintis, bet realybė yra būtent tokia.
Savaitraščio „Literatūra ir menas“ tiražas vienu metu buvo ar ne šimtas tūkstančių. Dabar vos apie tūkstantį tempia. Kas nutiko?
Buvo laikai, kai net ir poezijos rinkinio tiražas pasiekdavo tokius skaičius. Bernardo Brazdžionio rinktinė buvo išleista šimtatūkstantiniu tiražu. Dabar keli šimtai egzempliorių laikoma normaliu reiškiniu. Toks dabar metas, ir nežinau, ar tik poetai kalti, kad nelabai turi ką jam pasakyti. Šiuo metu gyvename tokioje visuomenėje, kai, iš tikrųjų, pasirinkimą turime labai didelį. Pamenu, prieš 30 metų vienintelė grožinės literatūros leidykla per metus išleisdavo apie 300 knygų, su visa verstine, vaikų, dailės ir muzikos literatūra, iš kurių gal tik trečdalis buvo paskaitomos. Dabar tiek išeina per savaitę, tad konkuruoti tiražais su tais laikais neįmanoma.
O juk dabar žmonės ir daug keliauja, turi begales kitų informacijos gavimo šaltinių. Anksčiau žmonės spaudos beveik neskaitydavo, keli buvę laikraščiai rašydavo tą patį. Dabar begalė spaudos, interneto portalų, galiausiai televizijos, kurios atima laiką, kurį mes kažkada skirdavome skaitymui.
Tad visa tai yra labai natūralu ir šios padėties visiškai nedramatizuoju. Dar vienas dalykas – tai, ką rašytojai parašo, niekur nepradingsta. Gera literatūra ir dabar yra skaitoma. Yra tokie visuomenės institutai kaip mokykla, kuri neturėtų ką skleisti, jie nebūtų mūsų raštijos. O kiek yra literatūrinių festivalių, renginių. Ir jų vis daugėja, ir jiems randasi skaitytojų, klausytojų, žiūrovų. Literatūra sklinda įvairesnėmis formomis, o rašytojo balsas tiems, kas tuo domisi, yra girdimas ir pasiekiamas.
Jūsų paminėtas B. Brazdžionis kažkada „šaukė tautą GPU užguitą“. O Jums nesinori šaukti, kai vienas buvęs kultūros ministras siūlė bibliotekose skaityti „senas knygas, nes naujų nesugebama įpirkti“?
Aišku, ministras papokštavo, bet, deja, viskas nuskambėjo labai rimtai. Galiausiai yra jo žodžiuos graudžios tiesos, skaityti būtų ką, net jei ir visas XX amžius nieko nebūtų parašęs, nekalbant apie XXI.
Kita vertus, jei mes dabar dešimt metų neleistume knygų, tai šis laikotarpis iškristų iš pasaulio istorijos – jo paprasčiausiai nebūtų. Nes rašytojai pasako apie žmogaus gyvenimą dalykus, kurių negali pasakyti niekas kitas.
Kuriamos įvairios strategijos, kuriose Lietuva dažniausiai matoma pažangių technologijų šalimi. Kokia vizija matoma iš Jūsų varpinės, ar knyga, raštija atsilaikys, nors ir ypatingai nepuoselėjama?
Nepaisant to, kad situacijos tikrai nedramatizuoju, tačiau kartais daros liūdna. Vis dėl to mūsų valstybė per 20 nepriklausomybės metų niekada nebandė suformuluoti savo rimtos kultūros politikos. Mes įsivaizduojame, kad kultūra yra kažkoks papildomas dalykas, prie kurio prieisime, kai visą kitą gyvenimą susitvarkysime.
Nieko mes nesutvarkysime ir niekur mes neprieisime, jeigu kultūra nebus pagrindinis prioritetas, jeigu kursime gyvenimą ne ant kultūros pamato. Kol to supratimo nėra, tol vyrauja gana keistas veikimo būdas, kai bandoma kurti per įvaizdžio mechanizmus. O iš tikrųjų juk įvaizdį kuria vaizdas. Jeigu mes kursime tik įvaizdžio kūrimo strategijas, o nekursime paties vaizdo, tai visi tie įvaizdžiai liks tik paviršutiniškais pasiskeryčiojimais. Jais galima apgauti tam tikrą trumpą akimirką, tačiau tai nieko nekeis iš esmės. Tik puoselėjama kultūra gali sukurti įvaizdį, ne įvaizdis kultūrą. Tai yra tiek elementaru, kad net liūdna apie tai kalbėti. Kai įvaizdžio kūrimams išmetami milijonai, o kūriniai, kurie tą norimą įvaizdį sukurtų, yra paprasčiausiai užmirštami. Nes jiems pinigų jau ir nebelieka.
Antanas Jonynas, alfa.lt