Miego kokybę prastina stresas, fizinis pervargimas, netinkama mityba, depresija. Kiekvienas organas turi savo paros laiką: 23–1 val. maksimaliu pajėgumu veikia tulžies pūslė, 1–3 val. kepenys, 3–5 val. plaučiai, 5–7 val. storasis žarnynas. Todėl svarbu iki 23 val. eiti miegoti, nes miegant geriausiai pailsi tulžies pūslė ir kepenys.
Geopatogeninė zona
Per metus mes miegame 4 mėnesius. Vien šis faktas miegamajam suteikia ypač svarbią reikšmę. Miegamasis – vienas svarbiausių būsto kambarių. Miegamojo energetinė harmonija daug svarbesnė nei virtuvės ar darbo kabineto, kur praleidžiama mažiau laiko.
www.etaplius.lt/Sveikata (str. „Geopatogeninės zonos “dovanoja” ligas ir nerimą”) teigiama: „(…) Vokietijoje į minėtas problemas žiūrima labai rimtai, gyvenamosios zonos naujuose namuose yra patikrinamos“, – sako Aleksandr Zapriagajev.
Pavojingiausi požeminių vandens srovių susikirtimo mazgai, karstinės įdubos. Mokslininkai nustatė, kad pagrindiniai geopatogeninių spindulių šaltiniai yra požeminiai vandens srautai, vandens srautų, tekančių skirtinguose žemės lygiuose, susikirtimo zonos, geologiniai žemės lūžiai, požeminių vandens srautų ir geologinių žemės lūžių susikirtimo zonos ir kita. Požeminių vandens srautų spinduliavimas žinomas ir sutinkamas dažniausiai – tuomet, kai ieškoma vandens telkinių šuliniams.“
Bioenergetikas Jonas Algimantas Dainauskas informuoja
Jei tokioje geopatogeninės zonos vietoje stovi daug metų darbo stalas ar lova, neišvengiamos sunkios ligos, tarp jų vėžinės, sąnarių ligos, sklerozė. Pavojingiausia požeminių vandens srovių susikirtimo mazgai, Vitmano lauko susikirtimo taškai, karstinės įdubos.
Jei geopatogeninėj zonoj yra miegamasis, tai kankins nemiga, slogūs sapnai. Rytą žmogus kelsis nepailsėjęs. O susilpnėjus imunitetui užklups sezoninės ligos. Tokioje vietoje trumpai pabuvęs jautrus žmogus jausis suirzęs, jam skaudės galvą. Pavojingiausia į tokią zoną patekti vairuojant automobilį, net per kelias sekundes, nes akimirksniu sutrinka aplinkos suvokimas, gali įvykti avarija.
Kaip išvengti
Jei geopatogeninė zona nedidelė, galima į kitą vietą perkelti lovą. Tačiau kartais į geopatogeninę zoną patenka visas kambarys ar namas, butas. Tada geriausia išsikelti, bet jei neįmanoma, tada geopatogeninės zonos ribas specialistas gali šiek tiek pakoreguoti.
Kaip atpažinti
Geopatogeninėj zonoje skurdesnė augalija, vaismedžiai ir krūmai ligoti, bet puikiai auga ąžuolai. Teigiama, kad 70 proc. gaisrų įvyksta geopatogeninėje zonoje. Namas savaime neužsiliepsnoja, bet itin aktyviai spindulių veikiamoje teritorijoje pamirštama išjungti elektrinį prietaisą ir pan.
Pavojingas zonas ypač jaučia vaikai. Jei mažylis miega lovos krašte, susirietęs į kamuoliuką, tai jis bando išvengti neigiamų spindulių.
Geopatogenines zonas jaučia gyvūnai. Jose geriausiai jaučiasi katė, ji ten įsirengia guolį. Šuo kaip tik stengiasi iš tokios zonos bėgti.
Kaip ištirti
Jei planuojama statyti namą, galima pasikliauti Bavarijoje vokiečių taikomu skruzdžių metodu – į sklypą atnešti saują raudonų skruzdžių. Jeigu jos išsibėgios, tai reikš, kad geopatogeninių zonų sklype nėra. O jei greit susineš skruzdėlyną, tai reikš, kad toje vietoje yra didelis spinduliavimas.
Jei iš tokios vietos parsinešime akmenį, tai jis spinduliuos ir jaučiamas bus neigiamas poveikis.
Geopatogeninių zonų ieškoma 3 būdais: virgulėmis, žiedu ar veržle, pakabinta ant plauko, ir svareliu, pritvirtintu prie lanksčios medžio šakelės. Pirmasis virgulininkų piešinys aptiktas Egipte ant papiruso.
Maskvoje stovinti Vasilijaus Palaimintojo šventykla išsiskiria labai geru elektromagnetiniu lauku.
Geopatogeninių zonų nustatymas kaip mokslas susiformavo 1986 m. Vakaruose, o jo pradininkas – geologas prof. I. Valteris.
Senovėje
Mūsų protėviai nuo neatmenamų laikų kruopščiai parinkdavo vietą daržui, ganyklai, o dar atsakingiau vertino žemę, kur stovės tvartas, namas ar bažnyčia. Senovėje labai buvo paisoma parinkti gerą vietą šventyklai ar bažnyčiai – tokią, kur žmogus gerai jaustųsi, atsipalaiduotų, nusiramintų. Vengta statyti ant buvusių kapinių, įvykdytų nusikaltimų vietoje, nusausintoje pelkėje. Tokie plotai skleidžia itin blogą energiją. Mokslininkų tyrimais įrodyta, kad nei viena šventovė nebuvo pastatyta geopatogeninėje zonoje.
Apie zonas, kuriose serga gyvuliai ar gaunamas prastas derlius, sklido gandas iš lūpų į lūpas. Protėviai manė, kad tokiose vietose įsikūrusios piktosios dvasios.
***
Mūsų krašte žmonės, ieškodami vandens gyslų – vietos, kur būtų geras gėlas vanduo iškasus šulinius – irgi naudojo dažniausiai dvišakę gluosnio šakelę. Dar neseniai žmonės samdydavę, kad surastų vandenį, Antaną Pakutką, gyvenusį Klevuose, o dabar Seinuose. Jis kairiarankis. Vaikščiodavo po kiemą su išsišakojusia gluosnio šakele, kurios storesnis galas buvo atremtas į jo pilvą, o rankomis laikė už nusmailintų (peiliu apdroždavo galus) šakelės galų. Priėjus vandens gyslą šakelės abu galai nusvirdavo. Žmonės jį kviesdavo ir nesigailėdavo: visiems kasant nurodytose vietose būdavo geri šuliniai.
Praėjo 20 metų, kaip vanduo vamzdžiais teka iš giluminio šulinio. Prie namų, kiemuose tapo nebereikalingi nei šuliniai, nei kas nurodytų, kur juos kasti. Bet apie vandens gyslas ir zonas, kur negerai miegoti ar statyti namą, bažnyčią – žmonės pakalba, jas prisimena…
Pasinaudota straipsniu „Kas trukdo gerai išsimiegoti“ ir straipsniu „Geopatogeninės zonos – nematomas kenkėjas“ – „Geras žurnalas“ Nr. 42, lapkričio 16-22 d., 8-9 ir 20-21 psl.
E. Pakutkienė, punskas.pl