Kiekvieno m?nesio pabaiga ? tai metas, kuomet daugelis m?s? sud?lioja ant stalo gautas sąskaitas ir pradeda skirstyti pinigus joms apmok?ti. Komunalin?s, ryšio paslaugos, ?mokos bankams ar lizingo kompanijoms privalo b?ti apmok?tos laiku.
Kreditavimas paslaugomis ar prek?mis yra visiems ?prastas dalykas, be kurio sunku ?sivaizduoti nuolatini? paslaug? tiekimą. Lygiai esame pripratę, kad kiekvienas kreditorius stengiasi sumažinti riziką d?l galimo kliento nemokumo. Joks mobiliojo ryšio operatorius neteiks paslaugos, jei su juo nebus laiku atsiskaitoma, bankas ar lizingo bendrov? gali ne tik neleisti kredituoti asmens, v?luojančio sumok?ti ?mokas, bet ir pareikalauti grąžinti visą iki tol suteiktą kreditą dar nepasibaigus sutarties terminui. Tai suprantama, nes neatsakingai besielgdamas kreditorius vieną dieną tiesiog gali susidurti su rimtomis problemomis, o kartais ir bankrutuoti.
Tačiau ar visais kreditavimo atvejais kreditorius yra apsaugotas, o kredito grąžinimas ? užtikrintas? Daugelis m?s? dirbame samdomą darbą, kuomet m?nes? darboviet?se kuriame tam tikrą produktą (material? ar intelektin?), o jo pabaigoje gauname atlyg?. Maža to, tenka susimok?ti už kurą automobiliui ar viešojo transporto bilietą, kad atvyktume ? darbą. Akivaizdu, kad laikotarp? nuo darbo pradžios iki atlygio gal?tume drąsiai vadinti kreditavimu. Ne?prasta? Taip, tačiau kaip kitaip pavadinti tok? laikotarp??
Nagrin?ti š? klausimą per kreditoriaus ir skolininko santyki? prizmę mane paskatino jau kasdienybe tapęs faktas, kuomet atlygis už darbą pasiekia darbuotoją po keli? m?nesi?. Tuo tarpu darbuotojas neturi joki? teisini? priemoni? nustoti kurti produktą, už kurio k?rimą su juo n?ra atsiskaityta. Be to, darbdavys neretai sudaro sąlygas, kurios faktiškai neleidžia atlikti darbo, ir laukia, kada darbuotojas sutiks su jam nepalankiu atleidimu ?savo noru?. Pavyzdžiui, visai neseniai nuskamb?jo istorija, kuomet saugos bendrov? vert? Klaip?doje gyvenančius žmones vykti bud?ti ? Vilni? ir tokiu b?du siek? atsikratyti nereikalingais darbuotojais.
Pasvarstykime, kaip tur?t? atrodyti darbo santykiai, jei ? juos ži?r?tume iš kreditoriaus pozicij?. Pasirašydami darbo sutart? mes ?sipareigojame atlikti tam tikrą darbą ? sukurti produktą ir suteikti paslaugą, leisiančią ?monei gauti pelno, kurio dalis turi atitekti mums atlyginimo pavidalu. Kitaip tariant, sumok?damas atlyginimą, darbdavys padengia dal? m?s? suteikto kredito darbu.
Logiška, kad skolininkas, nepriklausomai nuo to, ar gavo paskolą pinigais, ar prek?mis, ar paslaugomis, ar darbu, privalo tinkamai atsiskaityti su paskolos teik?ju. Bet kod?l ryšio paslaugas teikianti bendrov? gali nutraukti paslaugos teikimą per 3 dienas negavusi eilinio mok?jimo, o ?monę savo darbu kredituojantis samdomas darbuotojas privalo laukti ilgus m?nesius, kol gal?s nustoti teikti paskolą?
Maža to, turime ne vieną atvej?, kuomet darbdavys dingsta kaip ? vanden? nepalikdamas galimyb?s nutraukti darbo sutarties. Tada tenka pereiti kryžiaus kelius siekiant oficialiai nutraukti teisinius santykius tarp darbuotojo ir darbdavio.
?sivaizduokime, kas atsitikt?, jei tarp Lietuvos ?moni? b?t? ?statymiškai ?tvirtintos tokios pat kreditavimo prek?mis ar paslaugomis sąlygos, kaip ir kreditavimo darbu (darbo santyki?) atveju. Galiu sp?ti, kad jau kitą dieną visos tarpusavio ?moni? sutartys b?t? perrašytos taip, kad kreditorius gaut? avansin? apmok?jimą.
Nor?t?si pakalb?ti ir apie darbuotojo (t. y. kreditoriaus, kredituojančio ?monę savo darbu) galimybes gauti objektyvią informaciją apie darbdav? (t. y. kredito gav?ją). Juk norint gauti banko paskolą b?tina pateikti š?sn? dokument?, atspindinči? finansinę pad?t?, o ir be šit? dokument? bankai, lizingo bendrov?s ir stamb?s paslaug? teik?jai turi prieigą (kartais net ne visai teis?tą) prie ?vairi? duomen? bazi?, kur matyti ir mokesčiai, ir esamas turtas, ir kiti labai svarb?s duomenys. Tačiau neteisingas duomen? pateikimas siekiant gauti banko paskolą yra nusikalstamas, o ?mon?s b?kl?s ?pagražinimas? siekiant privilioti darbuotojus ? ?monę ? kasdienyb?.
N? vienas Lietuvoje galiojantis teis?s aktas nesuteikia darbuotojui teis?s reikalauti objektyvios informacijos apie ?monę, kurią jis kredituoja savo darbu, ir n? vienas teis?s aktas nesuteikia teis?s vienašališkai reikalauti perži?r?ti darbo sutarties sąlygas pasikeitus ?mon?s b?klei. Darbuotojas yra ?statymiškai ?pareigotas kurti produktą skolon net tuomet, kai visi kiti kreditoriai jau atsisako kredituoti ?monę, kurioje jis dirba. Jis privalo dirbti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir ateidamas ? ?monę, nors pad?tis gali b?ti radikaliai pasikeitusi. Darbuotojui nesuteikus galimyb?s sustabdyti ?mon?s kreditavimą, užprogramuojama situacija, kuomet juo teks r?pintis valstybei ir mok?ti išmokas per garantin? fondą, kuris formuojamas iš niekuo d?t?, tvarkingai dirbanči? ?moni? l?š?.
Nesąžiningos kreditavimo darbu sąlygos b?t? pagerintos plačiau naudojant terminuotas sutartis, kuomet atsiranda galimyb? dažniau perži?r?ti darbuotojo ir darbdavio santykius. Tiesa, terminuot? sutarči? klausimas yra labai sud?tingas, nes per jas galimas nuolatinis spaudimas darbuotojui, leidžiantis bloginti darbo sąlygas tiems, kuriems sunkiai sekt?si rasti kitą darbą, arba tada, kai ?mon? yra pagrindin? darbdav? miestelyje ar rajone. Tačiau užtikrinus galimybę sustabdyti darbą per trumpą laikotarp?, darbuotojas ?gaut? teisę ne tik reikalauti jau uždirbt? pinig?, bet ir išankstinio apmok?jimo už dar nepasibaigus? sutarties laikotarp? ? lygiai, kaip daro bankai ar lizingo bendrov?s.
Puikiai suvokiu, kad Lietuvoje iki šiol gyvuoja nuostata, jog darbdavys, suteikdamas darbuotojui teisę dirbti, daro jam paslaugą. Ne veltui ?mon?s savininkai ar vadovai šiandien vadinami ?šeimininkais?. Tai archajiškas poži?ris, kilęs iš baudžiavos laik?. Smulkmena? Tikrai ne. Žodis ?šeimininkas? numato visišką jam tarnaujanči? pavaldumą. Tuo tarpu žodis ?savininkas? nurodo asmens teisę ? nuosavybę ir yra suvokiamas kaip laisvesnis apib?dinimas.
Jei darbuotojas suvokia save kaip laisvą žmog?, kuris savo darbu kredituoja ?monę (pirmiausia ? jos savininką), tada jam nesunku suvokti, kad jis yra tas, kuris nustato, kaip, kiek ir ką jis kredituoja. Lygiai jis nustato tą ?l?žio tašką?, po kurio kreditavimas tampa nebe?manomas. Darbuotojai turi suvokti save ne kaip gamybos ?rankius ar pamalonintus šeimininko baudžiauninkus, o kaip laisvus kreditorius.
Vitalijus Balkus