Išgirdęs, kaip vyskupas Arūnas Poniškaitis ragina naujai išrinkto Seimo narius prisiminti Jėzaus žodžius apie tai, kad reikia bent tokio tikėjimo kaip garstyčios grūdas ir tada mes galėtume liepti kalnams kilnotis iš vienos vietos į kitą (plg. Mt 17, 20), kažkaip skubiai pagalvojau: gal geriau nereikia, kad kurį nors Seimo narį iš tikrųjų toks tikėjimas suimtų. Kas būtų, jei jis tada sumanytų, pavyzdžiui, persikelti Gedimino kalną į savo tėvoniją? Ir jeigu Gedimino kalnas, spjovęs į Valdovų rūmus, su visu bokštu ir trispalve imtų ir leistųsi į kelią kur nors prie Rambyno?
Bet įtariu, kad Viešpats juk ne apie tokius reikaliukus kalbėjo. Šiaip ar taip, labai panašu, kad jam mūsų troškimai atsikelti į savo sklypą kokį kalniuką ne itin rūpėjo. Tad tie, kurie po rinkimų esame didžiai nuliūdę dėl jų rezultatų, gal galime pasiguosti bent tuo, kad vyskupo raginimas nepadarys tiesmuko poveikio. Aišku, kad vienas kitas malonus kalniukas bus patampytas ir į tą, ir į aną pusę, tik jau tikrai ne tikėjimo, o visai kitomis priemonėmis. O Gedimino ir visi kiti kalnai veikiausiai liks, kur stovėję.
Bet juk tikėjimas kalnus iš tikrųjų judina – tai esame patyrę ir dar neturėtume būti pamiršę. Prieš geras dvi dešimtis metų tikėjimas įstengė pajudinti ne šiaip kokį Medvėgalį ar Rambyną, net ne Gedimino ir net ne aukščiausią Lietuvoje Juozapinės kalną, o visą sovietų kalnyną baltomis ir, kaip regėjosi, amžinai apšalusiomis ledynų kepurėmis.
Šioje vietoje man atrodo reikšminga, kad ir Viešpats, kalbėdamas apie garstyčios grūdą, nepasakė kuriam nors vienam apaštalui: „Jei tavo tikėjimas būtų…“ Ne, jis pasakė: „Jei jūsų tikėjimas būtų…“ Kad ir kaip mus, karštai karštai tikinčius, tai galėtų nuvilti, garstyčios grūdo didumo pasidaryti ir kalnus nuversti, ko gera, įstengia tik mūsų sutelktinis, o ne pavienis tikėjimas. Toks sutelktinis tikėjimas galėtų būti mums užduotis Tikėjimo metams.
Štai „Artumos“ redakcija, praėjusį sausį atsiuntusi man visų metų numerių gaires, ties gruodžio mėnesiu kėlė tiesų klausimą: „Ar įmanoma padaryti, kad Lietuvoje nebeliktų vaikų namų?“ Klausė lyg ir netikėdama – mat nekėlė klausimo, „kaip padaryti, kad…“. Kad jau baigiam Palaimintojo Jurgio, kuriam našlaičiai ir visokie kitokie vargetos tikrai rūpėjo, metus ir pradedam Visuotinės Bažnyčios paskelbtus Tikėjimo metus, galėtume imti ir patikėti, kad vaikų namai yra tasai kalnas, kurį šiandien reikia nuversti.
Ir nemanykite, kad čia ne kalnas. Juk pavienių mėginimų jį versti esama ir dabar, esama įvairių dalinių iniciatyvų ir sprendimų, tačiau pasiekti, kad turėtume nors perspektyvą, kada vaikų namų Lietuvoje nebebus, ligi šiol nepasisekė. Čia ne Seimo, ne valdžios reikalas.
Galite sakyti, kad esu labai menko tikėjimo, bet nemanau, kad kuri nors valdžia kada nors savo iniciatyva šio reikalo imsis. Čia esama pernelyg daug interesų. Pirmiausia tam, žinoma, priešinsis patys vaikų namai ir visos su jais susijusios tarnybos ir tarnybėlės, kuriems, vaikų nebelikus, tektų sukti galvą, kuo užsiimti. Vadinasi, tam priešinsis ir Socialinių reikalų ministerija. Tam priešinsis ir mūsų pačių netikėjimas, vis išgalvojant priežasčių, kodėl vaikus geriau laikyti ne šeimose, o vaikų namuose. Išgirstume visokių siaubo istorijų apie įvairiopą vaikų išnaudojimą, apie nedorus įtėvius ir t. t., ir t. t.
Visas tas kliūtis turėtume įveikti, ir tai tikrai kalnai, kuriems būtų reikalingas sutelktinis tikėjimas. Reikėtų begalinės gausybės įrodinėjimų ir aiškinimų, kad vaikų namai yra visų blogiausias variantas žmogui augti ir bręsti. O įrodinėdami ir aiškindami, nuolat gautume išgirsti vis tą patį: „Aš netikiu.“ Juk tai nuolat girdime, kai kalbama apie alkoholizmo ar savižudybių prevenciją. Pagaliau, net pamaži įtikinus, dar tikrai reikėtų pramušti ir Seimo barjerus, kurie irgi yra atsparūs ir sunkiai įveikiami. Mat reikėtų kurti ir deramus įstatymus.
Galų gale reikėtų tikros galybės tikėjimo tiems, kurie ryžtųsi tikrus ar ne visai tikrus našlaičius priimti į savo šeimas. Kad jiems to tikėjimo nepristigtų, ir vėl reikėtų mūsų visų palaikymo, taigi ir mūsų sutelktinio tikėjimo.
Lieka dar klausimas, ar tikėjimas, apie kurį čia kalbu, yra tas pats, apie kurį kalba Visuotinė Bažnyčia, paskelbusi Tikėjimo metus. Aš tuo neabejoju.
Antanas Gailius, „Artuma“