Skubėdami atlikti savus darbus dažnai nepastebim susisielojusių artimųjų, neturime laiko su jais pabendrauti, šnektelėti, išklausyti. Dažnai žmogus pats nesusidoroja su savo problemomis, skausmais ir palūžta… Ne visi sugeba viską priimti su džiaugsmu. Nepalikime savo artimo vienišo, jei pastebime jame glūdintį skausmą. Reaguokime – bent pasikalbėkime, pabūkime šalia. Netekti artimo žmogaus galima labai greitai…
U. Babickaitė-Graičiūnienė teigia: „Kiekvienas žmogus savimi spinduliuoja. Jei žmogaus spinduliai yra teigiamų jėgų, kilnių jausmų – tai kitus patraukia prie savęs, sužavi, įkvepia. Jei neigiami – atstumia.“
Marija Volian (Maria Wolan) leidinyje „Pozornie niewinne i bezpieczne“ rašo, kad kai ištinka nelaimė, žmogus dažnai ieško pagalbos, ieško tikrojo ir gyvojo Dievo Eucharistijos stebukle, taip pat bendraudamas su kitu žmogumi. Taip įvyksta savaime, tai įsišakniję žmogaus širdyje. Kai pageidavimai, troškimai neišsipildo, o gyvenime atsiranda tuštuma, dažnai susidomima paslaptingais dalykais, antgamtiniais reiškiniais ar sugebėjimais. Reikia pripažinti, kad gyvename sunkiais laikais, vis daugiau savižudybių ir psichinių ligonių. Ką daryti su šiuo skubančiu pasauliu?.. Kas saugu, o kas nesaugu? Kokie reiškiniai pavojingi ir sielai, ir kūnui? Kaip apsaugoti vaikus, jaunimą nuo okultizmo pinklių?
Viena vertus, išjuokiamas katalikų tikėjimas, o kita vertus – religijos patvirtina esant žlugusius angelus. Be kritikos priimam ar domimės pasaulio dvasiomis, kurias priartina aiškiaregiai. Liūdna, kad krikščionys nustoja prašyti angelų sargų ar šventųjų globos, o kabina talismanus, įsitikinę jų antgamtine galia. Atseit jie atneša laimę. Namuose kabo kiniški pakabukai su užkeikimais.
O kodėl netikėti, jeigu jau mokyklose, vaikų darželiuose vaikams leidžiama žaisti su velniukais, bendrauti su jais filmukuose? Piktosios dvasios pristatomos kaip gera darančios dvaselės, vampyriukai. Žodžiu, žmonių namų vartai, protai ir širdys atidaryti, kad galėtų lankytis nežinomos jėgos, kuriomis be galo tikima ir pasitikima.
Kad suprastume dvasinės kovos strategiją, autorės pateikiamas pavyzdys, kaip per karą norint nugalėti, kuo greičiau patirti laimėjimą atakuojami svarbiausi emociniai plotai. Sudarkyta moralė – lyg įmuštas įvartis, išlaužta tvora, nugriautas apsauginis mūras.
Žmogus pasiduoda jį naikinančiam savęs nuvertinimui arba junta skriaudą. Efektas tas pats: širdis ir protas trokšta, nes apninka juodos mintys. Liūdesys, nervingumas ir susikaupimo stoka tai idealios sąlygos suklysti, neprotingai pasielgti. Pražudo neišgirstas pagalbos šauksmas…
Per karą norint sunaikinti priešą pagrindinis tikslas buvo ryšio nutraukimas. Gyvenime „kariaujant“ taip pat trukdoma komunikacija. Tai turi privesti prie vienišumo: „Nieks manęs neišklauso, nieks nesupranta“. Pernelyg didelė savęs kritika, skriaudos jutimas. Toks vienišumas dažnai pražūtingas. Auka priversta pasijusti vieniša, be paramos, nusivylusi ir pasiruošusi pasiduoti.
Kad nepasiduotume nusivylimui, reikia palaikyti ryšį su artimu ar kitu žmogumi, stengtis suprasti priešo strategiją. Pagalba gali būti ryšys su Dievu ir kitu žmogum.
Gyvenime susiduriame su pinklėmis mūsų moralei. Dažnai patys nesuvokiam, ką darom, sielą atakuoja priešas. Tam palankus pervargimas, netinkamas dienos režimas, kantrybės stoka, kai kiekvienu metu „darom iš adatos vežimą“. Ir kai gyvenimą matome tartum pro juodus akinius, neigiamai viską vertiname. Kai nerandam laiko susikaupimui, apmąstymams, asmeninei maldai ir tinkamiems pokalbiams su artimaisiais (priglaudimui, paglostymui, pasidalijimui džiaugsmais ir nerimu, liūdesiu), nuomonės išklausymui ir išsakymui. Verta visada išklausyti, ką kas nori pasakyt.
Kur ieškoti atsakymo, kaip elgtis? Kankinant nematomo pasaulio jėgoms pagalbos reiktų kreiptis į Jėzų Kristų.
Reikia save mylėti, gerbti save ir kitus, neapsikrauti rūpesčiais, pamiršti nuoskaudas, nes tik save apkrauname neigiamom mintim ir kankinamės, būna sunku. Neverta pačiam sielvartauti, tik reikia kalbėtis su kitais, kai sunku, kai slegia sielvartas. Kai jaučiam kokią naštą, reiktų neapsunkinti vien savęs, bet pasidalinti ja su kitu. Tada tikrai palengvės.
Minėtos knygos 103 psl. randame autorės patarimą, kaip gyventi laimingai ir saugiai. Ji teigia, jog šiandienos žmogui nereikia daug medicinos žinių, psichologijos paslapčių, kad žinotų, kaip save apsaugoti, ar religinių žinių, kad mokėtų atskirti gera nuo blogo, tiesą nuo neteisybės. Reikia tik įsisąmoninti, kad nieko nėra nustatyta iš viršaus, kaip teigia burtininkai. „Laikytis Bažnyčios“ – patardavo šv. Ignotas Lojola. Stiprinti savo protą ir tikėjimą. Pakaktų sudvejojus stabtelėti, apsvarstyti, susimąstyti, nuraminti emocijas, pamiršti įžeistas ambicijas. Vengti noro atkeršyti. Neskubant protingiau elgiamasi, o per skubėjimą padaroma sau ir kitiems daugiau žalos negu naudos.
Atrodo, nesunku vertinti, gerbti save, didžiuotis savo gyvenimu, džiaugtis kiekviena diena. Visgi būna nusivylimų ir akimirksniu galima netekti artimo žmogaus… Paskui stengiamasi rasti priežastis. Jos dažnai būna susijusios su bendravimo, dėmesio laiku atkreipimo stoka. Rodos, nesunku savo gyvenimą vertinti, nes reikia įsisąmoninti, kad tik kartą gyvename šiame pasaulyje, mums duota tik viena tokia galimybė. Reikia džiaugtis savimi ir savu gyvenimu, koks jis bebūtų, susitaikyti su tuo, stengtis gražinti, gerinti, kad būtų gražus, protingas ir realus. Realiai dieviškas.
(ep), punskas.pl
aciu uz idomu straipsni ir gilias mintis. Vis skubedami prarandam dali gyvenimo niekams,neivertinam gamtos grozio. Uz darbu jo net nepastebim. Pristojam kai Dievulis siuncia ligas, tada atsiranda laiko permastyt savo gyvenima ir kas jame svarbu.