Iš ciklo VISI KELIAI VEDA PER BIBLIOTEKĄ
Ilgainiui knygų bibliotekoje vis daugėjo ir reikėjo ieškoti didesnių patalpų. 1980 m. biblioteka iš senųjų kultūros namų buvo perkelta į mokyklos pastato dešinįjį sparną (šiuo metu ten yra vaikų darželis). Šiose patalpose jau buvo įmanoma biblioteką suskirstyti į skyrius. Taip atsirado skaitykla, knygų skolinimo patalpa vaikams ir suaugusiems.
Eugenija Anuškevičienė mirė nuo vėžio sulaukusi vos 48 m. Jai mirus, nuo 1981-ųjų sausio jos pareigas perėmė penkiolika metų Vidugirių bibliotekoje dirbusi, turinti profesinį išsilavinimą Onutė Valinčienė.
1981 m. buvo pertvarkytas ir suaktualintas abėcėlinis katalogas, atsižvelgiant į Pagrindinės viešosios bibliotekos reikalavimus, suaktualintas dalykinis katalogas, nupirkta kėdes, stalus, lentynas. Knygos aplenktos folija. Darbą ir ryšius su skaitytojais palengvino telefonas.
1984 m. Punsko biblioteka laimėjo II vietą konkurse „Mūsų biblioteka“, o 1986 m. jai buvo skirta I vieta ir 150 tūkst. zl premija (už šiuos pinigus nupirktas spalvotasis televizorius). 1990 m. buvo suremontuotos valsčiaus bibliotekos patalpos, įvestas centrinis šildymas. Tais metais paskolinta 21,1 tūkst. knygų, 639 nupirktos už 5 mln. 770 tūkst. zl. 1994 m. įsigyta dar 414 knygų.
Onutė Valinčienė vedėja dirbo iki 1996 m. Vėliau išėjo į pensiją. Šiandien buvusi bibliotekininkė su ypatinga šiluma pasakoja apie savo darbą. Ji, panašiai kaip ir kitos bendradarbės, ne vien skolindavo knygas, bet ir organizuodavo susitikimus su skaitytojais, rengdavo jiems konkursus, lietuviškų pasakų sekimo valandėles (jauniesiems skaitytojams), pasakodavo apie įsigytus naujus leidinius, rengdavo knygų parodas, organizuodavo vaikų ir jaunimo susitikimus su Lenkijos ir Lietuvos poetais ir rašytojais. Tuo metu valsčiaus bibliotekoje svečiavosi Vaidotas Daunys, Donaldas Kajokas, Judita Vaičiūnaitė, Dalia Jazukaitytė, A. Maldonis, A. Jonynas ir P. Palilionis.
„Darbas bibliotekoje buvo ramus, – pasakoja Onutė Valinčienė. – Labai jį mėgau. Žmonės tada labai daug skaitė, ypač vyresni ir vaikai. Mažiau knygas skolindavo jaunimas. Jie ateidavo lektūrų… Tais laikais televizija buvo retenybė. Žmonės tiek nesėdėjo prie ekranų kaip dabar. Deja, iš pradžių lietuviškų knygų beveik neturėjome. Buvo tik lenkiškos. Vėliau p. Rolofas parūpino ir partraukė iš Lietuvos lietuviškos literatūros… Kai licėjaus direktorius buvo J. S. Paransevičius, jis bendradarbiavo su Lietuva ir gaudavo daug lietuviškų knygų. Valsčiaus bibliotekai taip pat kažkiek jų perteikdavo. Vėliau buvo galima lietuviškos klasikos nusipirkti ir Seinų knygyne. Knygos tada buvo nebrangios ir lenga buvo jų įsigyti. Knygas dovanodavo atvykę iš Lietuvos svečiai…
Dabar viskas pasikeitė, o aš jau pensininkė… Bet mano ryšys su knyga nenutrūko. Skaitau labai daug. Prisimenu, kai buvau mokinė, tai labai nesinorėjo skaityti privalomos literatūros. Tai buvo didelė kančia. Dabar skaitau viską, kas papuola. Maloniausia skaityti knygas, kurios domina. Labai mėgstu biografijas, autobiografijas. Pastaruoju metu skaičiau V. Aleknos parašytą S. Nėries biografiją. Anksčiau – D. Wałęsa „Marzenia i tajemnice“. Man patiko A. Marr knyga „Prawdziwa królowa“. Įdomi yra M. Nurowska knyga „Po tamtej stronie śmierci“… Savaime aišku, kad visų pirma perskaitau mūsų „Aušros“ leidyklos spausdintus žurnalus, knygas.
Knygas skaitau ir lietuvių, ir lenkų kalba. Žinoma, kad sava kalba brangiausia, bet spontaniškai renkiesi tas, kurias gera skaityti, kurios parašytos suprantamai, lengvu stiliumi, iš kurių galima ko nors pasimokyti, palyginti savo gyvenimą su vaizduojamu knygos siužete…“
1996 m. vasario 15 d. valsčiaus tarybos nuotarme taupumo sumetimais biblioteka sujungta su Lietuvių kultūros namais. 1996 metų rudenį, kai O. Valinčienė išėjo į pensiją, biblioteką perėmė ilgametė darbuotoja, bibliotekininkystės studijas baigusi Elena Sendaitė, kuri iki šiol eina bibliotekininkės pareigas. Dar prieš tai biblioteka buvo perkelta į licėjaus bendrabučio du kambarius.
Elena labai mėgsta knygas. Tai tikra knygų žinovė, kuri nepaleidžia iš rankų jokios naujos knygos. Sako: „Knyga tai geriausia draugė, ji niekada nenuvils, neišduos“. Elena taip mėgsta knygas, kad tuo užkrečia ir kitus.
Paslaptinga jėga pritraukia aistringus skaitytojus. „Jie ateina ne dėl statistikų, niekieno neverčiami, o tiesiog ištroškę dvasinio peno. Daug knygų skaito ponas Vincas Šupšinskas – pensininkas, Kotauskienė Teresė – pensininkė iš Ožkinių kaimo, Dalia Zimnickienė – psichologė, pensininkė, Borowska Irena iš Punsko, Kraužlienė Jūratė iš Punsko, Nevulienė Jūratė – mokytoja, pensininkė, Fiodorowicz Teresa iš Kreivėnų, Jurkiūnienė Marytė iš Punsko… Knygas skolina taip pat mokiniai. Jie dažniausia prašo privalomos literatūros arba pamokoms ruoštis pagalbinių medžiagų. Neretai užsuka studentai. Malonu klausyti, kai moksleiviai, atvykę iš didelių miestų, džiaugiasi, kad Punsko valsčiaus bibliotekoje surado knygą, kurios niekur kitur negalėjo gauti…“
Įdomu pasižiūrėti, kaip rutuliojosi skaitomumas Punsko valsčiaus bibliotekoje:
Kai mažėdavo skaitytojų, tai buvo ženklas, kad ima trūkti aktualių leidinių. Trūkumai visada siejasi su lėšų stoka…
Bibliotekininkės prieina prie išvados, kad lietuviai daugiau skolina knygų. Jie, aišku, yra dvikalbiai, bet daugiau skaito lenkų kalba. Kodėl taip yra – sunku paaiškinti.
(Bus daugiau)
Marytė Malinauskienė, punskas.pl