„Iki pat XX a. Vygriuose lietuviai buvo dauguma“
Magiškas ir paslaptingas yra Vygrių kaimas. Kodėl jis traukia mano dėmesį? Šiuo metu čia veikia Kūrybinių darbų centras. Senuose eremuose yra svečių namai. Vienuolyno patalpose veikia restoranas, šiuolaikinio meno galerija vaikams ir Jono Pauliaus II biblioteka, kuri buvo įrengta po jo apsilankymo 1999 m. Vienuolyne vyksta kultūriniai renginiai. Baroko stiliaus vienuolynas tapo populiarus tarp grigališkojo choralo mėgėjų.
Vienuolyno kriptoje palaidota apie 40 eremitų vienuolių. Kriptoje yra mirties šokio paveikslas, kuriame vaizduojama giltinė, kviečianti vienuolį šokti. Vienuolyno apylinkėse daug svečių namų ir stovyklaviečių. Kasmet rugpjūčio 15-16 dienomis kaime ir vienuolyne vyksta šventinė mugė. Vienuolyne buvo filmuojamas Stanisławo Tymo „Ryś“. Čia daug pramogų lankytojams. Ar šito ieško Vygriuose mano pasąmonė?
„Pietų Sūduvoje pirmiausia sulenkintos Vygrių apylinkės“
Žemai prie horizonto sugirgžda Grįžulo Ratai ir lapus nudažo raudona spalva…
Nuo XVII iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno jotvingiai. Nuo XII–XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Jį su Merkine jungė vadinamasis Vygrių traktas, kuriuo į medžioklę atjodavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Beveik iki XX a. Vygriuose lietuviai buvo dauguma. Pavadinimas kilęs iš lietuviško žodžio „vingrus“. Vygrių ežeras esąs S raidės pavidalo…
Gerai žinoma, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė užėmė didžiulius žemės plotus. Čia nebuvo daug Romos katalikų bažnyčios vyskupijų. Po 1569 m. Liublino unijos Lietuvai netekus Volynės liko tik dvi vyskupijos: Vilniaus ir Žemaičių (Medininkų). 1795 m. įvykus trečiajam padalijimui, galutinai žlugo Lenkijos-Lietuvos unijinė valstybė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės atiteko Rusijai, tačiau su maža išimtimi: šiaurinė ir pietinė Sūduva buvo priskirta Prūsijai. Kadangi Prūsijos valdžia neleido savo pavaldiniams bendrauti su Rusijos pusėje likusiais vyskupais, kilo reikalas steigti naujas vyskupijas. 1798 m. buvo įsteigtos naujos vyskupijos: Minsko – Rusijoje, Varšuvos ir Vygrių – Prūsijoje ir Supraslyje – rusams unitams. Mane dominanti Vygrių vyskupija susikūrė prieš 216 m. Ji buvo įsteigta Prūsijos karaliaus Frideriko Vilhelmo III ir popiežiaus Pijaus VI susitarimu.
Buvusi Vygrių katedra ir kamendulių vienuolyno pastatai (XVII a. paveikslo reprodukcija)
Pirmuoju vyskupu patvirtintas garsus pamokslininkas Mykolas Pranciškus Karpavičius. Vyskupijos centru buvo parinktas Vygrių miestelis. Naujai vyskupijai reikėjo patalpų kurijos buveinei. Prūsijos valdžia atėmė iš Vygrių kamendulių valdomas žemes, girių plotus bei vienuolyno patalpas ir bažnyčią.
Kamenduliai – tai katalikų vienuolių ordinas, benediktinų ordino šaka. Susikūrė 1012 m. Italijoje. Kamendulių vienuoliai vilki baltą tuniką, siekiančią iki kulnų, ant jos baltus škaplierius su gaubtuvu ir baltą apsiaustą, augina ilgas barzdas. Vienuolių ordinas laikosi be galo griežtos Šv. Benedikto regulos. Turi skaistybės ir tylėjimo įžadus. Visą gyvenimą atiduoda Dievui ir fiziniam darbui. Vienuoliai gyvena atskiruose nameliuose, kiekvienas turi savo darželį, kartu susitinka tik bažnyčioje ir valgomajame. Susilaiko nuo mėsos ir vyno. Tylėjimas padeda jiems susikaupti maldai ir meditacijai. Kamenduliai gali kalbėti tik ypatingais atvejais, nuošalėje, trumpai ir pusbalsiu. Tyloje ir dirba…
Dar šiek tiek žinių apie Vygrių kamendulius.
1667 m. Jonas Kazimieras II atidavė Vygrių ežerą bei jį supančią girią kamenduliams. Jau kitais metais jie apsigyveno mediniame dvare ir aplinkiniuose pastatuose. Po gaisro kamenduliai pradėjo statyti mūrinę bažnyčią ir vienuolyną. Pastatė 14 eremų, nuo įvažiavimo pusės sujungė salą su krantu. Pastatė bokštą su laikrodžiu, svečių namus, karališkąjį namą… Vakarinėje salos pusėje pasodino sodą su vaismedžiais bei botanikos sodą, o pietinėje dalyje įrengė žvėryną. Laikui bėgant kamenduliai gavo daugiau žemių. Patys savavališkai taip pat plėtė savo valdas. Dėl to turėjo daug bylų ir dalis žemių jiems buvo atimta. Nepaisant to, jų teritorija užėmė 300 kvadratinių kilometrų… Apie Vygrių kamendulius yra žinoma, kad buvo vieni iš turtingiausių. Dauguma jų buvo lenkai, gal kiek būta ir italų. Į savo valdas kviesdavosi lenkus. Jiems net įkūrė Magdalenavo kaimą. Kamenduliai buvo labai geri ūkininkai, galima sakyti, ir verslininkai. Jie turėjo 10 geležies liejyklų, 12 deguto daryklų, palivarkų, kaimų, girių, malūnų, plytinę ir daug kito turto, kurį kaupė per 100 metų. Dar galima priminti, kad kamenduliai įkūrė ir Suvalkų miestą.
Vygriuose atsikėlę kamenduliai susidūrė su lietuviais ir gudais, bet jų kalbų nesimokė. Tai lietuviai ir gudai, kad turėtų bet kokį ryšį – išmoko lenkiškai. Išmokę užmiršo, kad mokėjo ir lietuviškai. Tuo metu, kai Vygrių apylinkėse lietuvių kalba buvo jau užgesusi, Krasnapolio, Kolietnyko, Jeleniavo apylinkėse ji dar gyvavo…
1800 m. kamenduliai buvo iškeldinti į Belanų vienuolyną.
Vyskupijos teritorinį paskirstymą atliko Plocko vyskupo O. Šembeko įgaliotinis oficiolas Jonas Klemensas Golaševskis. Iš Žemaičių vyskupijos Vygrių vyskupijai paskirtas visas senovinis Virbalio dekanatas. Iš Vilniaus vyskupijos – Kauno, Trakų, Gardino, Alvito, Simno (kuriam priklausė, tarp kitko, Seinai, Krasnapolis, Punskas ir Kolietnykas), Augustavo, Knišino (16 bažnyčių), Tikocino dekanatai. (Tikslų paskirstymą galima rasti B. Kviklio knygos „Lietuvos bažnyčios“ II d.) Vyskupas Karpavičius atliko vyskupijos teritorinį pertvarkymą. Jis vyskupiją padalijo į 14 dekanatų su 154 parapinėmis bažnyčiomis. Vyskupiją sudarė šie dekanatai: Augustavo, Balstogės, Bielsko, Briansko, Drohičino, Knyšyno, Alvito, Prienų, Simno, Sokulkos, Virbalio, Tikocino.
Vygrių vyskupijoje, susidariusioje iš įvairių teritorinių nuotrupų, buvo trijų tautų gyventojai: lietuviai, gudai ir lenkai. Pastarųjų tada buvę mažiausiai. Tokią sudėtingą vyskupiją tvarkyti buvo nelengva.
Vyskupas Karpavičius lietuviškajai vyskupijos daliai administruoti oficiolu paskyrė Vilkaviškio kleboną kun. Baltazarą Paškevičių, o lenkiškajai daliai – oficiolą Joną Klemensą Golaševskį. Jis 1823 m. tapo Vygrių vyskupu. Prūsijos valdžia daugiau trukdė, negu padėjo vyskupijos administraciją kurti. Todėl pirmiesiems dviem vyskupams nepasisekė įkurti Vygrių vyskupijos kapitulos.
1807 m. Tilžės sutartimi įvykdyti nauji teritoriniai pertvarkymai. Tada Rusijos valdžion perėjo 6 dekanatai arba jų dalys: Balstogės, Bielsko, Briansko, Drohičino, Sokulkos. Vygrių vyskupijai priklausė tik: Augustavo, Alvito, Prienų, Zapyškio, Simno, Tikocino, Virbalio ir Vygrių – iš viso 94 bažnyčios. Šie dekanatai tada buvo Varšuvos kunigaikštystės sudėtyje – globojami Napoleono I. Pagal Romos katalikų bažnyčios santvarką politinės permainos neturėtų ardyti vyskupijų, tačiau carinė Rusija savivale atskyrė nuo Vygrių vyskupo minėtus dekanatus. Tokia padėtis tęsėsi iki 1848 m. Pastaraisiais metais caras Nikolajus I ir popiežius Pijus IX pasirašė sutartį ir viską legalizavo.
1815 m. Napoleono imperija žlugo. Tada Vienos kongresas 1815 m. atidavė Rusijai Varšuvos kunigaikštystę (ne visą). Ši sritis gavo autonomiją, turėjo savo pinigus, vyriausybę, kariuomenę, senatą, į kurį įėjo ir vyskupai, tarp jų ir Vygrių vyskupas. Šios permainos suardė Vygrių vyskupiją. Ją reikėjo pertvarkyti. 1818 m. popiežius Pijus VII paskelbė pertvarkymą. Jo nuosprendžiu Vygrių vyskupijos vietoje buvo įsteigta Seinų arba Augustavo vyskupija su būstine Seinuose.
(Bus daugiau)
M. Malinauskienė, punskas.pl