Vygrių vyskupai
Vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius
Pirmasis Vygrių vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius (Karpowicz) gimė 1744 m. netoli Lietuvos Brastos, neturtingų bajorų šeimoje (pagal rastą informaciją, lietuviškai kalbėti nemokėjo). Baigęs jėzuitų kolegiją Brastoje, pradėjo mokytis Varšuvos misionierių seminarijoje. Seminarijos vadovybė pastebėjo jo gabumus. Įšventintas į kunigus profesoriavo šioje seminarijoje. 1771–1772 m. M. P. Karpavičius buvo Krokuvos seminarijos teologijos profesoriumi. 1772–1774 m. gyveno Vilniuje ir Vilniaus seminarijoje dėstė teologiją ir Bažnyčios istoriją. Vilniaus akademija suteikė jam daktaro laipsnį.
Kaip dėstytojas jis nebuvo stropus. Jam labiau sekėsi sakyti pamokslus bei kalbas įvairių iškilmių metu. Plačiai žinoma buvo jo kalba, pasakyta Gumbinėje 1796 m., kai po III valstybės padalijimo Lietuvos didikai, bajorai, vykdydami Prūsijos valdžios paliepimą, prisiekė Prūsijos Friderikui Vilhelmui III. Kun. Karpavičius čia kalbėjo diplomatiškai, nepažemino Lenkijos-Lietuvos diduomenės ir drauge patiko karaliaus ministrui Schroetteriui. Ši kalba nutiesė jam kelią į Vygrių vyskupo sostą. Karpavičius konsekraciją priėmė Varšuvoje. Ceremonija buvo labai iškilminga.
Vysk. M. P. Karpavičius Vygrių vyskupiją valdė trejus metus. Tuo metu jis įsteigė Vygriuose mažąją kunigų seminariją, lankė parapijas, konsekravo bažnyčias, parašė nemažai ganytojiškų laiškų.
Pirmas Vygrių vyskupas mirė Berznyke 1803 m., ištikus apopleksijos priepuoliui. Berznyko klebonas, norėdamas išvengti galimų nemalonumų iš pasaulietinės valdžios pusės, vyskupo palaikus įdėjo į karietą ir išgabeno į Vygrius. Per mėnesį laiko kūnas buvo balzamuotas ir palaidotas Vygrių katedros požeminėje salėje. Kai po beveik 80 metų Seinų dvasininkai atidengė vyskupo karstą, jo kūną rado visiškai sveiką, tik nosis buvo truputį sužeista. Paminklas mirusiajam nebuvo pastatytas, tačiau po jo mirties išleisti vyskupo pamokslai (11 tomelių). Kiek vėliau išleistas jo pamokslas, išverstas į lietuvių kalbą.
Vyskupas Jonas Klemensas Golaševskis
Tai antras Vygrių vyskupas (vėliau Seinų – pirmas). Gimė 1754 m. Polesėje, Kovalevščiznos kaime. Mokėsi Ščiutine. Būdamas 16 metų, įstojo į Šv. Kryžiaus misionierių seminariją Varšuvoje. 9 metus buvo tos pačios seminarijos profesorius ir drauge bažnyčios pamokslininkas. Vėliau klebonavo Lucko parapijoje. 1804 m. paskirtas Vygrių vyskupu. Vygrių vyskupiją valdė 16 metų. Jis visų pirma stengėsi sustiprinti religinę praktiką, kovojo su įsigalėjusiais burtais bei prietarais.
Kadangi Vygrių vyskupas buvo ir valstybės senatorius, tad ilgą laiką gyveno Varšuvoje. Vyskupijos reikalus tvarkė kun. Polikarpas Augustinas Marciejevskis, kuris gerai mokėjo lietuvių kalbą. Vyskupas Golaševskis Lietuvoje niekada nebuvo. Tačiau jis žinojo, kad lietuviai turi savo kalbą ir jiems linkėjo gero.
Vyskupo J. K. Golaševskio laikais vėl įvyko teritoriniai pertvarkymai. 1818 m. Vygrių vyskupijos vietoje įsteigta Seinų-Augustavo vyskupija, kurios pirmuoju vyskupu paskirtas Golaševskis. Tačiau nepradėjęs naujos vyskupijos valdyti jis 1829 m. mirė.
***
Kai vyskupija buvo perkelta į Seinus, Vygriai tapo eiline parapija. Jos pirmieji klebonai buvo lenkai. Ilgus metus klebonaudami jie nieko nedarė ir bažnyčia bei vienuolyno pastatai greit nyko. Tada į Vygrius kunigai nenorėjo keltis. Tik prispirti ėjo klebonauti ar vikarauti ir stengėsi kuo greičiau iš čia sprukti. Dvasinė vadovybė pradėjo čia siųsti lietuvius kunigus, kurie kuo nors jai neįtiko. Maždaug per 40 metų Vygriuose dirbo 22 kunigai, dėl to jų pėdsakai negilūs. Čia, tarp kitko, kunigavo Vincas Bukotas, po metų iškeltas. Dvejus metus klebonavo kun. S. Leonavičius, lietuvių veikėjas, kuris negalėjo čia nieko gero nuveikti, Izidorius Snieškus, kuris suremontavo bažnyčios išorę, Jonas Žvingila – nubaustas už lietuvių palaikymą, K. Šlepšys. 1909–1911 m. klebonavo mano močiutės senelio brolis Jurgis Masionis iš Rimkežerių, kuris dar besimokant Seinų kunigų seminarijoje priklausė kunigų būreliui ir kovojo dėl lietuvių kalbos teisių Dzūkijos bažnyčiose. Už lietuvišką veiklą buvo iškeltas į Krasnyborę altaristu. Ten ir mirė.
***
Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos sutartį Vygrių kaimas buvo paskirtas Lietuvos Respublikai. Vėliau atiteko Lenkijai. Pagal 1921 m. lenkų valdžios atliktą gyventojų surašymą, kaime gyveno 37 žmonės: 34 lenkai ir 3 lietuviai…
***
Žymų pėdsaką Vygriuose paliko Viktoras Vinikaitis. Jis gimė Navasodės kaime. Mėgo skaityti knygas ir drožinėti. Jo gabumus pastebėjęs kunigas Kajakovskis (Kajakowski) pasiėmė jį į Seinus, vėliau į Vygrius. Čia buvo atstatoma ir restauruojama bažnyčia. Klebonas Vinikaitį pristatė restauruotojams. Šie stebėjosi lietuvio gabumais tapybai ir drožinėjimui. Vinikaitis, pasinaudodamas senomis nuotraukomis, nutapė visiems altoriams naujus paveikslus (jie atrodė kaip senieji). Vėliau tapo gidu. Išmoko rusų, vokiečių, prancūzų kalbas. Vadovavo ir užsienio turistams. Mylėjo Vygrius ir Lietuvą. Kalbėdamas apie Lietuvą nušvisdavo. Mirė Naujųjų metų naktį iš 1993 į 1994 m. Palaidotas Magdalenavo kapinėse.
***
Vygrių kapinėse palaidotas kunigas Jurgis Dailidė – 1863 m. sukilimo auka. Jį kunigu įšventino vyskupas Motiejus Valančius. Vikaravo Rudaminos Švč. Trejybės bažnyčioje. Čia jis 1863 m. perskaitė sukilėlių manifestą. Už tai buvo areštuotas ir nuteistas mirti. 1864 m. balandžio 1 d. sušaudytas netoli Vygrių.
***
Štai tiek prisiminimų sukėlė nuostabiai gražus Vygrių kaimelis. Sakinys „… pirmiausia sulenkintos Vygrių apylinkės…“ sąmonėje nuaidi mintimis: Ar Punsko apylinkės nebus paskutinės sulenkintos apylinkės? Kaip suvingiuos mūsų krašto istorija – nieks nežino. Manau, ateinančioms kartoms svarbiausias paliktas pėdsakas Punsko krašte nebus, pavyzdžiui, pernykštis prezidento apsilankymas… Kai skaitau ar klausau apie Vygrius, dažniausiai lietuviai būna užmiršti.
M. Malinauskienė, punskas.pl