Makauskų (Piliakalnių) dvaras /2 dalis/

 

 

Prie Makauskų dvaro susikirto Kalvarijos ir Liubavo valsčių keliai: Pagraužiai–Juodeliai, Būdviečiai–Makauskai ir Akmenynai–Skaisčiai. Pastarojo kelio rytinėje pusėje buvo išsidėstę visi Makauskų dvaro pastatai: ledainė, rūsiai, ilgas akmeninis tvartas, du kluonai – vienas didesnis, kitas mažesnis, vadinamas kluoneliu, magazinas, kuris iki pusės buvo sumūrytas iš akmenų, tolėliau nuo kelio, prie sodo, buvo mediniai pakajai su gonkomis. Jų pietiniame gale gyveno Skotnickių šeima. Šiauriniame gale – didelė virtuvė, tarnaičių ir ūkvedžio kambariai. Stogams dengti panaudotos Sargėnų dirbtuvių čerpės. Dvaro teritoriją juosė akmeninės tvoros. Už kluono buvo didelis tvenkinys, kurio vietą, apaugusią vešlia augmenija, ir dabar galima lengvai surasti. Dvarvietėje išlikę tik kašarai, kuriuose gyveno dvi kumečių šeimos. Rytinėje sodybos pusėje dar tebeauga sodas, apsuptas medžių alėjos.

 

S. Skotnickis didžiavosi savo dvaru, lygiais laukais, kurie išsiskyrė iš kitų to krašto dvarų žemių, pasižyminčių labai kalvotu reljefu. Šeimininkas dėvėjo švarką su kišenėmis, tačiau kitokį negu įprasta tų laikų Lietuvoje. Jį vadino fraku. Vasarą nešiojo trumpas kelnes, tuo labai visus stebindamas. Prie diržo kabojo tabokinė. Vaikščiodavo pasiramsčiuodamas kriukiu, kurį atlenkus pasidarydavo kėdutė. Laisvalaikiu jis mėgdavo ją pasistatyti ir sėdėdamas stebėti savo dvaro laukus. Dažnai gėrėdavosi, kaip šienpjoviai ar rugių kirtėjai guldo pradalgę po pradalgės. Tuo metu per tris darbo dienas samdinys galėjo užsidirbti centnerį grūdų. Suaugusiems darbininkams S. Skotnickis mokėjo po du litus už darbo dieną, o nepilnamečiams – po vieną litą. Nuolatiniams darbininkams, kurių darbo laikas sutartas metams, algas mokėdavo prieš šv. Kalėdas.

Kaimynai, mokantys lenkiškai, dažnai ateidavo pas poną pasikalbėti, pasiklausyti radijo. S. Skotnickis jiems sakydavo, kad Lietuvos laikrodis laiką rodo „pagal Varšavą“. Šeimininkas buvo tvarkingas, kiekvieną vakarą maudydavosi vonioje šaltokame vandenyje.

 

S. Skotnickis labai mylėjo šunis, kaip kiekvieno kilmingo bajoro palydovus. Laikė medžioklinius kurtus. Pasakojama, kad verdant mėsą vienas šuo buvo įsigudrinęs atsidaryti virtuvės duris ir iš puodo pasičiupti mėsos, todėl net jo snukis buvo nuplikęs. Nugaišusius šunis laidodavo eglynėlyje. Juos susukdavo į drobę vadinamą perkeliu, paguldydavo ant paklodės ir įleisdavo į duobę. Tai, kad dvaro šeimininkas gerbė ir mylėjo šunis, bylojo sode buvęs akmuo su iškalta šuns galva.

 

 

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Liucija Skotnickaitė ištekėjo už Vaclovo Goštauto. Tada Piliakalnių dvaru ėmė rūpintis jos vyras. Jis gimęs 1900 m. birželio 4 d. Panemunėje, Vlado Goštauto ir Augustinos Stočkutės šeimoje. Vėliau jie apsigyveno Kretingoje. Tėvas dirbo grafo Tiškevičiaus dvare ūkvedžiu. Vaclovas mokėsi Kretingoje, baigė Skuodo gimnaziją. Būdamas nepilnametis, įsijungė į kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Valstybės Tarybai paskelbus 1918 m. Vasario 16-osios valstybingumo atkūrimo aktą, V. Goštautas platino atsišaukimus, supažindinančius gyventojus su šiuo nutarimu. Už tai 1918 m. vokiečių žandarų uždarytas į nepilnamečių politinių kalinių stovyklą Šiauliuose. Iš ten jam ištrūkti padėjo Sofija Chodakauskaitė, Antano Smetonos žmona, todėl visą gyvenimą jautė dėkingumą A. Smetonos šeimai. Išsilaisvinęs stojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. 1919 m. baigė karo mokyklą ir buvo paskirtas kavalerijos jaunesniuoju leitenantu į pirmąjį husarų pulką. Kovojo su lenkais Salako-Turmanto fronte. 1920–1925 m. buvo antrojo ulonų pulko vado adjutantas ir eskadrono vadas. 1925–1931 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijoje policijos referentu, 1929–1930 m. vadovavo pasienio policijai Vokietijos pasienyje Klaipėdos krašte. 1931 m. paskirtas Raseinių apskr. viršininku, vėliau tapo Vilkaviškio, o 1939–1940 m. Marijampolės apskr. viršininku (J. Konarskas  Savanoris iš Kretingos. Pajūrio naujienos. 1995 02 17).

 

Buvo apygardos tarėjas. 1940 m. liepos 13 d. suimtas Kaune, 1940–1941 m. kalintas Marijampolės kalėjime. SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato ypatingojo pasitarimo 1941 m. gegužės 24 d. sprendimu nuteistas 8 metams lagerio, planuota išvežti birželio 25 d. Jo byloje pažymėta, kad išvežtas į Sevostlagą, Magadano sritį. Tačiau iš tiesų tremtyje nebuvo, nes, 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui ir kalėjimo sargybai skubiai pasitraukus, iš Marijampolės kalėjimo išsivadavo. 1941–1944 m. V. Goštautas Lietuvos laikinosios vyriausybės sugrąžintas į Marijampolės apskrities viršininko pareigas. 1944 m. iš Makauskų (Piliakalnių) dvaro traukėsi į Vokietiją. Iš pradžių automobiliu ir arkliais nuvažiavo į Karaliaučių. Vokiečiams konfiskavus transportą, traukiniu pasiekė Berlyną, vėliau gyveno Regensburge, Viurcburge, po karo – Miunchene. 1949 m. išvyko į Kolumbiją. 1962 m. persikėlė į Čikagą ir tų pačių metų gruodžio 29 d. mirė ( Lietuvos gyventojų genocido rezistencijos tyrimų centras. Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941. T. 1. P. 302).

 

Makauskų (Piliakalnių) dvaro savininku tapęs Vaclovas Goštautas daug ką pakeitė. Buvo diegiami naujesni ūkininkavimo metodai, naudojama pažangesnė technika – bulves kasė, šieną pjovė arklių traukiamomis mašinomis. Tokių kaimo ūkininkai neturėjo. Kai V. Goštautas nusipirko traktorių, tai visi išgirdę  burzgimą bėgdavo ant kalvų ir stebėdavo, kaip dirba šis technikos „stebuklas“, nes aplinkiniuose dvaruose niekas traktoriaus neturėjo. Dvaras didele prabanga nepasižymėjo, baldai kuklūs, paprasti. Laikė daug paukščių, kiaulių, visus stebino olandų veislės stambios karvės. Jų laikė apie 20-30, melžė dvi melžėjos. 1939 m. Marijampolės žemės ūkio skyriaus pranešime akcentuojama , kad V. Goštauto laikomų karvių banda viena produktyviausių Marijampolės apskrityje.  Daug metų Makauskų dvaro reikalus tvarkė ūkvedys Vladas Asijavičius.

Goštautai laikydavo nemažai arklių, kuriuos labai mylėjo ponia Liucija. Ji, pasikinkiusi į fajetoną arklius, pavadintus gražiais lietuviškais vardais – Saule, Rūta arba Mėta, – važiuodavo pas kaimynus. 

 

 Dvare augindavo daug pomidorų, kai tuo metu ši kultūra kaimuose dar nebuvo paplitusi. Sode augo braškės, dideli serbentų krūmai, nuo kurių būdavo galima po kibirą uogų priskinti, pasodinta daug jaunų obelaičių, kriaušių „Doana”. Vaisių derlių nuskinti padėdavo Makauskų ir Piliakalnių kaimų moterys. L. Goštautienė skynėjoms visada pasiūlydavo valgyti uogų bei vaisių, o dažnai dar liepdavo prisirinkti ir namo parsinešti. Ponią prisimenantys kaimynai ir dabar ją mini geru žodžiu.

Goštautų šeima bendravo su Vilkaviškio ir Marijampolės kunigais, vyskupu. Ona Kriščiūnaitė-Kerevičienė, gaminusi dvaro svečiams maistą, pasakojo: „Dvare rengdavo priėmimus, vaišes. Čia lankydavosi svečiai iš Lenkijos, dažnai tarp jų būdavo Liubavo kunigas Jonas Babilius, kurį pajatonu atveždavo furmonas, Liubavo policijos viršininkas Ašmonas. Jiems maistą ruošdavo dvi virėjos, kartais atsiveždavo šeimininkę iš Marijampolės, nes ponams reikėjo patiekti ypatingas vaišes. V. Goštautas svečiams aprodydavo ūkį, nusiveždavo prie netoliese esančio Asijavičiaus ežero“.   

 

 

O. Kerevičienei ypač gerai atminty išliko prisiminimai apie ponų įsigytą automobilį: „Didžiausias Marijampolės apskrities ponas Goštautas nusipirko vežimą be arklių. O jau visiems įdomu, koks tas naujasis vežimas! Susirinko iš aplinkinių kaimų žmonių jo pažiūrėti. Kai kurie tik iš tolo stebėjo, bijojo prieiti arčiau, nes atrodė, kad nematytas daiktas spjaudo ugnimi. Kai vairuotojas papypino, daug kas atsitraukė atgal, o kiti išsigandę bėgo šalin“.

 

Dažną savaitgalį kaimo žmonės laukdavo V. Goštauto, tuo metu Vilkaviškio apskrities viršininko, grįžtančio baltu automobiliu į Piliakalnių dvarą. Kai važiuodavo per Akmenynų kaimą, tai paskui jį kartu su dulkių debesimi bėgdavo ir būrys kaimo vaikų. Makauskų kaimo gyventojai, apibūdindami V. Goštauto automobilį, sakydavo: „Atvažiuoja ponas su guminiais ratais“. 1940 m., rusams okupavus Lietuvą, Žemės tvarkymo valdybos matininkai Vilniaus braižykloje parengė Liubavo valsčiaus Makauskų (Piliakalnių) dvaro 91 ha žemės pertvarkymo planą. 1941 m. vasario 25 d. jis patvirtintas techninėje komisijoje. Suformuota 15 sklypų. Žemė paskirta kaimo mokyklai, išdalinta trylikai bežemių ir mažažemių naujakurių nuo 0,93 iki 7,89 ha, o S. Skotnickio įpėdiniams palikta 30,36 ha. 1941 m. pavasarį iš dvaro savininkės L. Goštautienės atimta visa žemė ir paskirta steigiamam mašinų-arklių nuomos punktui ( LCVA. F. 1250. Ap. 4. B. 6/188).   

 

Naujos valdžios leidimu iš dvaro gautose žemėse kai kurie mažažemiai pradėjo statytis namus. Kadangi V. Goštautas buvo aukštas Lietuvos valdininkas, okupacinė valdžia jį suėmė ir uždarė į Marijampolės kalėjimą. Dvare liko gyventi L. Goštautienė ir jos motina L. Skotnickienė, kurios netrukus kažkur pabėgo, galbūt į Lenkiją. Vėliau grižo į Marijampolę, nes Liucija norėjo būti arčiau kalinamo vyro.

 

Rusų pradėtas permainas 1941 m. sustabdė vokiečiai. Pirmąją karo dieną prie dvaro žuvo septyni vokiečių kareiviai, o Gulbinavo ir Makauskų kaimuose keletas rusų pasieniečių. Vokiečių okupacijos metais V. Goštautas vėl sugrįžo į savo dvarą, o gyventojams, užėmusiems jo žemę, paliepė pasitraukti. Dvaras ėmė atsigauti. Vokiečių valdžia dvaro darbams atlikti skyrė rusų karo belaisvių. Kartu su jais dirbo ir samdiniai, kurie už darbo dieną dvare gaudavo po 1 markę. Vokiečiai kontroliuodavo darbuotojų skaičių. Jei pagal dirbamos žemės plotą dvaruose buvo per daug darbininkų, tai veždavo juos priverstiniams darbams į Saksoniją. Iš Piliakalnių dvaro taip pat išvežė keletą vyrų.

V. Goštautą vokiečių okupacinė valdžia paskyrė Marijampolės apskrities viršininku. Dvaro ūkvedžiu dirbo Antanas Gurevičius. Tuo metu dvare gyveno L. Skotnickienė. Kartais ilgesniam laikui apsistodavo ir L. Goštautienė.

 

1944 m. pradžioje mirė L. Skotnickienė. Ji buvo prisakiusi dukrai: „Tik nepalaidok manęs gyvos“. Pildydama mamos prašymą, duktė pasirūpino, kad kiekvieną naktį prie karsto budėtų po kelis žmones. Degė daug žibalinių lempų. Buvo suabejota, kad galbūt velionė užmigusi letargo miegu, todėl iškvietė gydytoją. Tik šiam apžiūrėjus mirusiąją, įvyko laidotuvės. Velionės kūnas su karstu įdėtas į antrą karstą, tada vežimais nuvežtas į Liubavo kapines. Ją palaidojo šalia vyro. Laidotuvėse dalyvavo šio krašto dvarininkai, ūkininkai. Ruošti maistą šermenims buvo pakviestos net aštuonios šeimininkės.

 

Artėjant rusų kariuomenei, visa Goštautų šeima pasitraukė į Vokietiją. Prieš išvykdama iš Lietuvos L. Goštautienė ėjo atsisveikinti su kaimynais, o kiti patys atėjo atsisveikinti. Liucija buvo geros širdies moteris – jiems padovanojo įvairių dvaro daiktų, gėlių.

 

Artėjant karo veiksmams vokiečių valdžia stiprino gynybą. Buvo kasami apkasai. Prieštankinis griovys tęsėsi nuo Cibavo pro Makauskus Liubavo link. Piliakalnių dvare ir pas gyventojus nakvodavo žmonės, iš tolimesnių kraštų atvaryti kasti griovių. Rugpjūčio pradžioje į Liubavo, Akmenynų, Gražiškių apylinkes persikėlė fronto linija. Čia karo veiksmai užtruko du mėnesius. Frontui pasislinkus tolyn į vakarus, vietiniai gyventojai sugrįžę į namus rado sunaikintus, sulindusius į žemę, sudygusiomis varpomis javus. Makauskų dvaro laukuose styrojo dideli nekirstų rugių ir kviečių plotai. Gyventojai pjovė juos ir vežėsi juos kepti duonai, gyvuliams šerti, tikėjosi išlaikyti kitų metų sėklai. Kadangi ilgai nebuvo sniego, tai net žiemą dvaro laukuose, pievose ir pelkėse žmonės pjovė nurudusią žolę ir vežė į kluonus, šėrė gyvulius.

 

Marijampolės archyve saugomas 1944 m. gruodžio 4 d. Liubavo valsčiaus komisijos protokolas: „Nežinia kur esant Vaclovui Goštautui, surašytas Makauskų dvaro turtas: mūrinis gyvenamasis namas, vidus išplėštas, gyvenimui netinkamas, klėtis, molinis-mūrinis tvartas, gyvenamasis namas – kumetynas. Visi pastatai dengti čerpėmis. Mūrinis gyvenamasis namas dengtas skiedromis. Sėjamoji, traktorius, trys plūgai, trys žagrės, akėčios – ketverios (šešių palų, dviejų palų, vienos palos, medinės geležiniais virbalais), ravėtuvas, kultivatorius, arklinis grėblys, bulviakasė, velėnoms pjaustyti lėkštės, drapakas, akselinė, kalvės ventiliatorius, du priekalai, volas, fukteris grūdams valyti“  1945 m. į Valstybinį žemės fondą paimta 93,5 ha V. Goštautui priklausiusios žemės. ( MAA. F. 353. Ap. 2. B. 101. L. 1-2).

 

Kolektyvizacijos metu buvusio Makauskų (Piliakalnių) dvaro ir kaimo ūkininkų žemės tapo V. Mickevičiaus-Kapsuko kolūkio nuosavybe.

 

Po karo dvaro kašaruose gyveno „liaudies gynėjai“ Vitalius Kazlauskas ir Juozas Vaitiekūnas, kuriuos vėliau partizanai Adombalėje pakišo po durpinyčios velėnomis. Ilgai Makauskų dvare gyveno S. Skotnickį prižiūrėjusi tarnaitė Marija Jakuckaitė. Čia apsigyveno Savulių, Vaitiekūnų, Kazlauskų šeimos, o Marija ir Andrius Misiukoniai bei Petronėlė ir Aleksandras Filipovič čia gyveno ilgiausiai. 1975 m. išsikėlus Misiukoniams, jų namai vykdant melioraciją buvo nugriauti, o mirus P. ir A. Filipovič, tėvų namuose iki 2012m. gyveno sūnus Levas Filipovič.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 88,81 ha buvusią Makauskų dvaro žemę susigrąžino JAV gyvenantis V. Goštauto sūnus Stasys. Žemė buvo nuomojama Liubavo ir Akmenynų seniūnijų ūkininkams, o 2012 m. ji buvo parduota.   

 

Algimantas Babeckas, suduvosgidas.lt